Jie atsisako pereiti metalo detektorių oro uostuose ir parduotuvėse, laikosi atokiau nuo magnetinį lauką sukeliančios elektros įrangos, pavyzdžiui, garso kolonėlių. Mobiliuoju telefonu kalba nedaug ir trumpai, nes tai dažnai sukelia silpnumą. Drabužius rengiasi neskubėdami, nes jaučia skausmą. Ir kasdien stengiasi išvengti streso.
Pasak savaitraščio „Ekstra”, taip gyvena apie 1500 šalies gyventojų, savyje nešiojančių širdies stimuliatorius. Ką tik jų gretose atsidūrė ir prezidentas Valdas Adamkus.
„Ne taip seniai stimuliatorius buvo implantuojamas tik tiems ligoniams, kurie be jo apskritai neišgyventų – esant sunkiems širdies ritmo sutrikimams. Šiuo metu stimuliatoriai implantuojami ne tik tuomet, kai širdis jau nebeišgali plakti, bet ir tuomet, kai reikia užkirsti kelią vienai jos negalių – prieširdžių virpėjimui, – pasakojo Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Širdies aritmijos ir rentgenochirurgijos skyriaus vedėjas Audrius Aidietis. – Pradėjus virpėti prieširdžiams, žmogus pasijunta blogai. Jam svaigsta galva, jis jaučia širdies plakimą, silpnumą. Ritmui atsikūrus, jis gali trumpam netekti sąmonės.”
Anot mediko, širdies stimuliatorių turintiems žmonėms bent kartą per metus būtina kardiologo konsultacija. O daugiausia tokiems žmonės keblumų kyla išsirengus į kelionę lėktuvu. Stimuliatoriaus korpusas gaminamas iš titano, todėl oro uoste pereinant metalo detektorių jis visada cypia. Tokiais atvejais reikia nešiotis vadinamąjį stimuliatoriaus pasą.
Kadangi aparatas reaguoja į magnetą – tuomet jo siunčiami impulsai padažnėja, širdis ima plakti greičiau – kardiologai pacientams pataria nestoviniuoti prie metalo detektorių, kuo greičiau pro juos praeiti.
„Stimuliatorius gali ir kitaip sureaguoti į elektros prietaisą (pavyzdžiui, suvirinimo aparatą), sukeliantį stiprius elektromagnetinius trukdžius. Tokiais atvejais žmogus apskritai pasijunta blogai: jam gali apsvaigti galva arba jis gali netekti sąmonės”, – pasakojo A. Aidietis.
