Mollers

Egidija Šeputytė-Vaitulevičienė. Slapti būdai nutolti arba suartėti

Kas mums nutiko, kad taip stipriai nutolome vienas nuo kito? Kada tai įvyko, kur atšalimo pradžia? Kur tos nematomos gijos, kurių mums svarbu nepaleisti? Kokiems mums būti, kad mus gaubtų artumas ir šiluma?

Būna tokių situacijų arba elgesio modelių, kurie akivaizdžiai porą suartina arba išskiria. Pavyzdžiui, vieną nuo kito nutolinti gali neištikimybė, nuolatiniai agresijos protrūkiai. Arba galite aiškiai jausti, kaip, tarkime, kritinėje situacijoje jūs su partneriu suartėjate jausdama jo palaikymą, rūpestį. Visgi gana dažnai tą patį darbą (susvetimėjimo arba suartėjimo) atlieka ir ne tokie akivaizdūs potyriai. Kai kurie elgesio modeliai, nuostatos veikia tarpusavio santykius diena po dienos, nuolat, stipriai ir nematomai – tarsi povandeninės srovės. Šis straipsnis – apie tai.

Tiesa, noriu įspėti, kad šiame straipsnyje negvildenu priežasčių, kaip ir kodėl tam tikras nuostatas įgyjame ar tam tikri elgesio modeliai susiformuoja. Taip pat tikiu, kad egzistuoja ir kiti „slapti“ būdai, kaip suartėti ar nutolti. Čia tiesiog pateikiu užuominas, į ką neprošal atkreipti dėmesį. Galbūt šios užuominos padės tiesiog stabtelėti ir nuoširdžiai, atvirai peržvelgti tai, kaip bendraujate su savo partneriu (ar partnere).

Netikėjimas kišenėje

Jei tada, kai nesutariate su savo partneriu ar partnere, kai jums atrodo, kad jis neteisus, kai pikta ir liūdna, kad liekate nesuprastas, tektų labai atvirai sau pripažinti, ką iš tikrųjų jam (ar jai) jaučiate, kokia nuostata išryškėtų? Turiu minty ne emocinio įkarščio minutę padiktuotą reakciją, bet nuolatos vis „išlendančią“ nuostatą. Ar mąstote: „Na ir ko aš iš jo tikėjausi, juk jis yra silpnas (kvailas, storžievis, nevertas pasitikėjimo) ir šie santykiai galiausiai žlugs“, ar: „Šįkart visiškai nesusikalbam, bet po kiek laiko vis tiek vėl suartėsim, nes šis žmogus man labai artimas“?

Gana dažnai žmonės nejučiom apgaudinėja vienas kitą lyg ir siekdami supratimo, susikalbėjimo, tačiau iš tikrųjų užantyje laiko netikėjimą savo partneriu. Tada, pavyzdžiui, gali jaustis esąs auka, nuskriaustasis, kuris liko neišgirstas, tačiau giliai širdyje tu visai ir nesitiki supratimo – galbūt tai tik dar vienas išankstinės nuostatos, kad šie santykiai vis tiek prieis aklagatvį, patvirtinimas. Tuomet partneris gali verkti, pykti, rodyti meilę ir, vaizdžiai tariant, verstis per galvą – vis tiek įrodymų, kad esi mylimas (mylima) ir kad šie santykiai iš tiesų yra artimi, neužteks. Mat slaptoje kišenėje tūno netikėjimas („galiausiai ji vis tiek mane išduos ir paliks“ arba „meilė baigiasi, nusivylimas ir atšalę santykiai, grįsti tik prisirišimu, yra neišvengiami“), ir kaskart užklupus tiek dideliems sunkumams, tiek nedideliems kasdieniniams emociniams neatitikimams būtent netikėjimas pradeda groti pirmuoju smuiku.

Nutolimas tokiu atveju sunkiai išvengiamas. Negaliu sakyti, kad neišvengiamas, nes gali būti, kad šią nuostatą  ir destruktyvų jos poveikį užčiuopsime, suprasime, kaip ir kada ją įgijome, ir ji pakis. Galbūt čia pasitarnaus psichoterapija ar tiesiog gyvenimo pamokos… Vis tik kažin ar pokytis įvyks per dieną – tokių stiprių neigiamų nuostatų, kaip ši, atsisakymas dažniausiai užtrunka, jų įsisąmoninimas vyksta palaipsniui.

Pasitikėjimas kišenėje

O gali būti ir priešingai – galite karštai nesutarti, labai stipriai supykti ant savo partnerio, įsižeisti ir manyti, kad šįkart ilgai negalėsite atleisti, tačiau giliai širdyje žinote, kad visa tai laikinai, nes iš tiesų jūs – du artimi žmonės, kurių nesutarimai taip jau lengvai neišskirs. Ne tiek jau daug reikia, kad šis įkarštis (kaip ir nusiteikimas ilgai neatleisti ir laikyti nuoskaudą) imtų ir atslūgtų.  Kitaip tariant, slaptoje kišenėje turite tvirtą tikėjimą partneriu ir apskritai šiais santykiais. Tai nereiškia, kad mylite besąlygiškai, galbūt suvokiate, kad visko gali nutikti, bet net ir pačioje sunkiausioje tarpusavio santykių situacijoje, priremtas prie sienos, esate linkęs sakyti šiems santykiams „taip“.

Būtent dėl šios slaptosios kišenės turinio pats iki galo nepatikite apėmusiu pykčiu. Todėl, jei konfliktas nėra stiprus, čia pat galite pasijuokti iš situacijos, psichologiniais terminais įvardinant, iki galo nesusitapatinate su užvaldžiusia neigiama emocija.

Žinoma, turint tokią teigiamą nuostatą santykių atžvilgiu, svarbu neprarasti realybės jausmo – jaustis per daug patogiai ir saugiai, nesistengti geriau suprasti partnerį ir tai, kas tarp jūsų vyksta. Esminis tikėjimas partneriu ir santykiais yra ne tas pat, kas gynybinė priemonė, kuri pasitelkiama siekiant apsisaugoti nuo nesaugumo jausmo tariamu optimizmu. Galbūt net galima sakyti, kad jei kišenėje nesate paslėpę netikėjimo šiais santykiais, tikėjimas ten atsiranda savaime.

Šį tikėjimą svarbu ne tik laikyti giliai paslėpus, bet ir mokėti jį iš tos kišenės išsitraukti, kai reikia. Konflikto metu, kai būna tokia akimirka, kada jauti, jog gali pasirinkti, žengti žingsnelį susikalbėjimo, empatijos, partnerio jausmų pripažinimo link ar nusisukti, labai svarbu pasirinkti žengti. Žengti vėl ir vėl, ir vėl.

Dar vienas dalykas: galbūt, jeigu nuoširdžiai paieškosite, tokią slapto tikėjimo kišenę ir rasite? Galbūt reikia jos tik paieškoti?

Nuginklavimas

Jei pajauti kūrybinį impulsą, tuo pasidalini su artimu žmogumi ir… tarsi atsitrenki į sieną – sulauki veido išraiškos, replikos ar veiksmo, bylojančio, kad nieko gero iš tavo sumanymo nebus, kaip jautiesi? Nepavydėtinai… Tačiau tokių situacijų būna gana dažnai. Neretai partneriai tarsi pradeda žaisti iniciatyvumo žaidimą: vienas stengiasi santykius išjudinti rodydamas daugiau optimizmo, geros valios, rūpestingumo, o kitas užsisklendžia ir savo partnerio pastangas nuslopina. Po keleto dienų, žiūrėk, situacija pasidaro priešinga – tarsi apsikeičiama vietomis – ir vėl rezultatas tas pats.

Kartais mes, kaip užsispyrę vaikai, manom, kad šįkart leisiu sau pabūti kaprizingam, o kitą kartą jau labiau pasistengsiu. Tačiau tas kitas kartais dažnai nusikelia į ateitį, ir pora nė nepastebi, kaip santykiai atvėsta,  atsliūkina nuobodulys, o stengtis ir nebesinori.

Atlikite tokį pratimą: kai kitą kartą eisite kartu į svečius, atkreipkite dėmesį, kaip jūs elgiatės, kuomet partneris ką nors visiems pasakoja? Klausotės susidomėjusi (susidomėjęs)? Vis įsiterpiate pataisydama, paaiškindama, ką partneris iš tikrųjų norėjo pasakyti? Sėdite nutaisęs abejingą miną, nes šį pasakojimą jums reikia tiesiog ištverti? Net tokie smulkūs bendravimo aspektai gali daug pasakyti apie mūsų santykius apskritai: palaikome vienas kitą, domimės vienas kitu ar nuolat tikrinam, vertinam ir nusodinam vienas kitą.

Atsakas

Savo partnerio iniciatyvos slopinimo priešnuodis – atsakas. Nebūtina kaskart išpildyti partnerio sumanymą, tačiau svarbiausia bent jau pripažinti, kad partnerio iniciatyvumas džiugina, kad tai yra geras dalykas.

Tas pat galioja ir konfliktinėse situacijose. Jei matai, kad partneris žengia žingsnelį sutarimo link, svarbu atsiliepti į jį (net jei dar pyksti ar esi nusiminęs). Nebūtina kaipmat išsišiepti iki ausų ar tarsi „nubraukti“ nesutarimą (nors kartais ir tai galima), svarbu bent jau pripažinti: „Matau, kad bandai suprasti.“ Ir pačiam žengti žingsnelį. Galbūt tai neišspręs sudėtingos situacijos, nepanaikins konflikto ir vis tik po truputį, žingsnis po žingsnio, keliausime suartėjimo link.

O juk kasdienybėje labai daug būna mažų dalykų, kuriuos gali priimti arba atmesti. Prisilietimai, žvilgsniai, artumo gestai – būtent jie, kai yra abipusiai, mezga tas nematomas gijas, kurios sujungia, suartina.

Ar mes savo partnerį nusodiname, ar palaikome jo iniciatyvą, taip pat labai susiję su pagarbos jausmu. Juk jei kitą žmogų gerbiame, nejaugi šiam užsimiršus, kad jau pasakojo tam tikrą istoriją, grubiai nutrauktume: „Tu vėl apie tą patį.“ Net jei ir užsimintume, kad šią istoriją jau kartą (ar du, tris) girdėjom, tai padarytume subtiliai, neįžeidžiamai. Kodėl su žmogumi, kuris yra mums labai svarbus (juk gyvename kartu), turėtume elgtis kitaip?

Viskas arba nieko

„Tądien pamačiau, koks visgi jis silpnas. Tas nusivylimas taip ir liko širdyje.“ Baisūs žodžiai, ar ne? Tačiau nereikia ir kraštutinių situacijų, etikečių vienas kitam klijavimas – išties labai dažnas dalykas. Žmonės linkę tarsi nuolat tikrinti vienas kitą: ji man teikia saugumą ar ne; jis ištikimas vyras ar juo negaliu pasitikėti; ji „bobiška“ ar moteriška; jis paviršutiniškas ar gilus; ji nuobodi ar įdomi. Žinoma, savo partnerio vertinimo visiškai atsisakyti neįmanoma. Nieko keisto, jei supykusi pagalvoji: „Koks jis silpnas!“ Arba: „Kokia ji nuobodi dabar!“ Bet juk dažniausiai nuvilia ar suerzina tam tikras elgesys būtent toje situacijoje. Štai kodėl, net jei silpnumo akimirką taip pagalvoji, geriau to nepasakyti. Tai žeidžia, labai. O ir mintyse galima pagauti save apibendrinant situaciją bei klijuojant etiketę ir pačiam save pataisyti. Pagaliau, mūsų apibendrinimas, kurį padarome vedami gilaus įsitikinimo, gali būti visai neteisingas. Juk gana dažnai esame linkę artimam žmogui priskirti tokias savybes, kurios mums patiems būdingos ir kurių nesinori matyti. Tad jei jums partneris atrodo nuobodus žmogus, čia dar klausimas, ar jūs pats nesate tas, kuris nuobodžiai žvelgia į gyvenimą.

Net jei panaši situacija kartojasi, vis tiek tai dar nereiškia, kad šis žmogus pasižymi tam tikra savybe ir taškas, galbūt (greičiausiai) kitoje situacijoje (arba jei jūs pats ar pati elgsitės kitaip) ir šis netinkamas elgesys pakis.

Dažniausiai tokias neigiamas etiketes mes linkę savo partneriui klijuoti tada, kai labai bijome, kad tik jis toks nebūtų. Čia veikia katastrofiško scenarijaus principas: jei ko nors bijau, mintys bėga kurdamos kuo blogesnį scenarijų. Bėda ta, kad patys tuo scenarijumi ir patikime. Pavyzdžiui, jei esame patyrę neištikimybę, labai svarbu išmokti save pagauti, kai mintyse jau pradedame atakuoti partnerį: „Negaliu juo (ar ja) pasitikėti, negaliu juo pasitikėti…“ Paradoksalu, bet nepasitikėjimas išties suteikia pagrindą partneriui tapti nepatikimam, nes jis gali tiesiog pavargti įrodinėti. Kodėl tai taip sunku? Ogi todėl, kad esi priremtas įrodyti, jog turi būti vertas pasitikėjimo visur ir visada – bet kokioje situacijoje (vos ne mintimis, žodžiais ir veiksmais). O jei netyčia paslysi? Tada savo partnerio akyse žlungsi. Arba juoda, arba balta – esi mėtomas tarp kraštutinumų.

Čia koją dažnai pakiša ir partnerio idealizavimas. Tiksliau, jei partneris kaip asmenybė arba tam tikra jo savybė ypač idealizuojama, pavojus, kad jis anksčiau ar vėliau atsidurs kitoje barikados pusėje, – neišvengiamas dalykas. Būti nuolatos tik gražiausiam, išmintingiausiam ir teisingiausiam – taip pat nepakeliama našta.

Ir daug, ir mažai

O juk nė viena gera ar bloga savybe mes nepasižymim absoliučiai. Kaip svarbu išmokti sau pačiam leisti pabūti netobulam: pripažinti, kad bijai, esi pažeidžiamas, kartais tikrai bjauriai pasielgi, taip svarbu leisti būti netobulam ir artimam žmogui. Tiksliau, jei leidi sau, paprastai lengviau šią teisę suteikti ir kitam. Žinoma, lengva pasakyti, sunkiau padaryti. Tačiau šiuo atveju tapti sąmoningesni vis tik galime.

Na, taip, pamatėte, kaip tam tikroje situacijoje partneris pasielgė bailiai. Tai nebuvo gražu. Ar tai reiškia, kad jis yra bailys? Gerai pagalvokime ir galbūt kaipmat prisiminsime kitą situaciją, kai jis pasielgė itin drąsiai.

Pasakyti (visų pirma – sau pačiam): „Mano partneris yra šiltas, jautrus žmogus, bet kartais patiriu ir jo grubumą, trūksta supratingumo“, yra ne tas pats, kas pasakyti: „Nusivyliau juo, maniau, kad mano partneris rūpinsis manimi ir bus jautrus, o štai koks jis šaltas.“ O juk toje pačioje situacijoje galima ištarti ir vienus, ir kitus žodžius (ir vienu, ir kitu atveju jie gali atrodyti teisingi!). Čia viskas priklauso nuo to, kokią kryptį pasirenkame: siekti (ir reikalauti!) idealo ar kurti tikrus, šiltus ir žmogiškus santykius, kur yra vietos tiek patiems gražiausiems, šviesiausiems potyriams, tiek ir kartkartėmis perbėgantiems šešėliams.

TAIP PAT SKAITYKITE