REXSAN

Egidija Šeputytė-Vaitulevičienė. Kambarys, į kurį uždrausta įeiti

Ne be reikalo tiek daug filmų pastatyta, tiek daug knygų parašyta, kur pagrindinė scenarijaus intriga – šeimos ar giminės paslaptis. Kažin, ar ši tema intriguoja tik todėl, kad pažadina norą sužinoti, kas gi iš tikrųjų nutiko, – praverti uždrausto kambario duris. O gal smalsu dar ir dėl to, kad ir realybėje daugelis šeimų turi tamsių paslapčių – dalykų, apie kuriuos nekalbama.

Kokios būna paslaptys?

Šeimos paslaptimi laikoma informacija apie įvykį ar reiškinį, kurią tam tikri šeimos ar giminės nariai sąmoningai nusprendžia nuslėpti nuo kitų šeimos narių. Paprastai tokie įvykiai siejasi su kaltės jausmu, gėda ar baime – taigi, su nemaloniais ar skaudžiais išgyvenimais. Šeimos paslaptis gali būti pavienė, o gali būti ir bendra šeimos pozicija: „Apie šeimos reikalus kitiems žmonėms nepasakojame.“ Pastaruoju atveju visi šeimos nariai gali žinoti paslaptį, tačiau jie būna arba patys įsipareigoję, arba kitų šeimos narių įpareigoti jos niekam neatskleisti.

Kokių tik šeimos paslapčių nebūna: dažnai tai išties sukrečiantys dalykai, nors pasitaiko ir iš pažiūros ne itin reikšmingų dalykų, kurie toje šeimoje labai dramatizuojami, jų gėdijamasi ir todėl slepiama. Pavyzdžiui, darbo netenka daug žmonių, bet kam taip gali nutikti, tačiau giminėje gali būti itin vertinamas darbas, o jo netekimas suvokiamas kaip gėdingas ir smerktinas dalykas. Tada darbo netekimo faktą visomis išgalėmis stengiamasi nuslėpti nuo kitų žmonių ar  šeimos narių. Paprastai „neadekvačiai slaptos paslaptys“ būna susijusios su tam tikru konkrečiu skausmingu įvykiu, daug seniau nutikusiu kam nors iš šeimos. Tad visos paslaptys turi savą istoriją.

Su kokiomis šeimos paslaptimis dažniausiai susiduria psichoterapeutai dirbdami su klientais? Štai keletas dažniausių šeimos paslapčių temų:

Skyrybos

Giminėje gali būti apie tai žinoma ir nuo šeimos narių neslepiama, tačiau, pavyzdžiui, vaikams giminės ar (ir) mama liepia sakyti kitiems žmonėms, kad tėtis miręs, o ne kad tėvai išsiskyrę. Gali būti nuo vaikų slepiama, kad tėvai (ar vienas iš tėvų) anksčiau buvo susituokę ir galbūt irgi turėjo vaikų, šeimą (tokiu atveju vaikai atribojami ir nuo savo pusiau brolių seserų).

Psichinė liga

Tokios paslaptys ypač dažnos būdavo senais laikais. Neretai psichikos liga sergantis žmogus būdavo izoliuojamas ir jo egzistavimo faktas apskritai būdavo nuslepiamas nuo kai kurių šeimos narių. Tiesa, psichikos liga ir šiais laikais dažnai būna apgaubta slaptumo. Pasitaiko atvejų, kad ji nuslepiama, pavyzdžiui, nuo sutuoktinio iki vedybų. Tokiu atveju (jei sužadėtinis ar sužadėtinė savo psichikos ligą nuslėpė iki vedybų) pateikus prašymą netgi bažnytinė santuoka gali būti pripažinta negaliojančia.

Išprievartavimas

Tai labai dažna šeimos paslaptis. Paprastai būna susijusi su skaudžiomis šio įvykio pasekmėmis. Pavyzdžiui, viena moteris pasakoja, kad jos šeimoje buvo teta, kuri visų buvo laikoma kitokia. Teta greičiausiai sirgo depresija, nes būdavo labai prislėgta. Vėliau ji sužinojo, kad jaunystėje teta buvo žiauriai išprievartauta. Kiti šeimos nariai apie išprievartavimą žinojo, tačiau jokiu būdu apie tai nekalbėjo, taip pat ir teta neturėjo galimybės su kuo nors iš artimųjų pasidalinti savo jausmais. Giminė žiūrėjo į šią tetą tarsi su atjauta, bet visgi izoliavo ją.

Įvaikinimas

Gali būti slepiama nuo vaiko, kad jis buvo įvaikintas; gali būti slepiama ir nuo kitų šeimos ar giminės narių tikroji ir sukurta visai kita vaiko atsiradimo šeimoje istorija. Arba, priešingai, gali būti sakoma, kad vaikas buvo įvaikintas, nors iš tikrųjų jį sieja kraujo ryšiai su vienu iš šeimos narių, pavyzdžiui, tėvai įsivaikina savo nepilnametės dukters vaiką.

Alkoholizmas, narkomanija

Tai žmogus gali slėpti net nuo savęs paties (niekaip negali sau pripažinti turintis priklausomybę), todėl natūralu, kad dažnai tai tampa ir šeimos ar giminės paslaptimi, ypač kai alkoholizmu serga moterys. Šios ligos laikymas paslaptyje iš tiesų labai apsunkina žmogaus gijimą, tam tiesiog užkerta kelią.

Neištikimybė

Tai dažniausiai būna šeimos, o ne giminės paslaptis. Ji tampa ir giminės paslaptimi, kai neištikimybė būna ne epizodinė, o ilgalaikė, pavyzdžiui: vyras gyvena dvigubą gyvenimą ir turi dvi šeimas, tačiau abi pusės arba viena pusė nežino tikrosios situacijos (o gali būti, kad abi moterys žino, tačiau slepia nuo giminių, vaikų ir pan.).

Homoseksualumas

Ankstesniais laikais tai beveik visada būdavo asmeninė, šeimos ar giminės paslaptis. Tačiau ir šiais laikais homoseksualumas dažnai yra slepiamas.

Žinoma, šios išvardintos temos – tik keletas iš galimų variantų. Dar itin dažnos paslaptys būna susijusios su kraujo ryšiu (slepiama, kas yra biologinis tėvas ar motina), lošimo priklausomybe, kraujomaiša, seksualiniais nukrypimais, lytiniu keliu plintančiomis ligomis, fizine prievarta ir t. t.

Kodėl tai slapta?

Pradžioje straipsnio jau šiek tiek užsiminiau, kodėl šeimos paslaptys apskritai atsiranda. Dažniausiai jas lydi itin skaudūs ar nemalonūs jausmai: gėda, netekties jausmas, kaltė, sutrikimas, nesusigaudymas, kaip elgtis. Tačiau tai jau gilesnės, vidinės paslapčių šaknys. Paslaptys gali gimti ir dėl objektyvių priežasčių: jei bus atskleistas faktas, arba pats, arba artimas žmogus gali nukentėti. Pavyzdžiui, gali būti slepiamas įvykdytas nusikaltimas tam, kad būtų išvengta teisinės atsakomybės. Tokiu atveju slepiama, nes siekiama save ar kitą apsaugoti (tiesa, taip saugant galima ir dar daugiau žalos padaryti – priklauso nuo situacijos).

Slėpti tam tikrą informaciją žmonės gali ir norėdami pakenkti kitam ar atkeršyti. Pavyzdžiui, moteris gali slėpti, kas yra tikrasis vaiko tėvas (tėvas irgi gali to nežinoti), norėdama atkeršyti ją nuvylusiam vyrui.

Paslaptis gali suteikti ir pranašumo jausmą: „Aš žinau tai, ko tu niekada nesužinosi.“ Dėl paslapties šeima ar ištisa giminė pasidalina į koalicijas (žinantieji ir nežinantieji), tada paslaptis tampa ir galios žaidimo įrankiu, šeima susiskaldo.

Tam tikrus įvykius žmonės laiko paslaptyje ir dėl to, kad būna pažadėję tylėti. Paslapties saugotojas galbūt dėl to labai kenčia, nori iškelti viską į dienos šviesą, tačiau jaučia atsakomybę ir tesi duotą pažadą, todėl išgyvena stiprų moralinį konfliktą. Pažadas išsaugoti paslaptį gali keliauti iš kartos į kartą arba būtent dėl jo tam tikra tiesa taip ir „palaidojama“.

Ar atskleisti?

Taip, galbūt smalsu sužinoti tai, kas nuo mūsų slepiama. Bet ar tikrai paslaptis būtina atskleisti? O kaip jos veikia šeimos gyvenimą?

Psichoterapeutai, savo praktikoje susiduriantys su šeimos paslaptimis, pripažįsta, kad daugeliu atvejų paslaptys veikia destruktyviai, o jų atskleidimas (kad ir vienam žmogui), jų egzistavimo pripažinimas išlaisvina žmogų.

Tokios paslaptys, apie kurias kalbame šiame straipsnyje (būtent – skaudžios šeimos paslaptys), dažniausiai yra artimos melui: meluojama tam, kad paslaptis būtų išsaugota. Melas ilgainiui iškreipia realybės suvokimą. Šeimos paslapčių saugotojai gali ne tik nenumatyti, bet ir net neįsivaizduoti, kokios gali būti slėpimo pasekmės.

Pavyzdžiui, psichologas Allanas Swarthas turėjo vieną klientą, kuris labai nerimavo, kad gali susirgti sunkia liga ir anksti mirti. Jo tėvas sirgo sunkia paveldima širdies liga ir dar būdamas gana jaunas mirė nuo jos. Sūnus daugelį metų nepaprastai rūpinosi savo širdies būkle, mityba, ribojo fizinį krūvį tam, kad išvengtų šios ligos. Pasirodo, kad tikroji tėvystė buvo laikoma paslaptimi, nes jo biologinis tėvas buvo nusikaltėlis, sėdėjo kalėjime. Kai galiausiai mama visgi išpažino tiesą, nereikia nė sakyti, koks sutrikęs jautėsi sūnus – ne tik dėl paties fakto, kad jo tėtis nebuvo biologinis tėvas, bet ir dėl to, kad dvidešimt metų ribojo savo gyvenimą tam, kad apsisaugotų nuo paveldimos ligos, kurios iš tikrųjų negalėjo paveldėti.

Paslaptis gali būti sunki našta ne tik jos saugotojui, bet ir tam, nuo kurio slepiama, nes paprastai žmogus nujaučia, kad kažkas yra ne taip, kažko jis nežino. Be to, paslaptis gali taip plačiai išsikeroti vidiniame pasaulyje, kad žmogui tiesiog išsikreipia savęs ir realybės suvokimas. Pavyzdžiui, moteris slėpė, kad ankstyvoje jaunystėje buvo išprievartauta. Daugelį metų ji turėjo rimtų problemų bendraudama su vyrais, nes ją slėgė baimė, kad jei ji išpažintų, kas yra nutikę, būtų atstumta. Ji jautėsi „paženklinta“, jos žodžiais tariant, tarsi antrarūšė, sirgo depresija. Galiausiai, kai terapijos metu savo paslaptį moteris atvėrė terapeutui, palaipsniui išdrįso apie tai pasakyti ir savo vyrui, mamai. Abu tai priėmė labai atjaučiančiai, apie atstūmimą negalėjo būti nė kalbos. Moters gretai pasveiko nuo depresijos.

Šioje istorijoje išaiškėjo dar vienas dalykas. Pasirodo, mama, kaip paaiškėjo abiem moterims atvirai išsikalbėjus, irgi turėjo skaudžių paslapčių, kurių niekam nedrįso atverti, o ir visoje giminėje galiojo taisyklė „apie tai mes nekalbam“. Šeimų terapeutai pastebi, kad būna tokių šeimų, kuriose egzistuoja tarsi paslapčių tradicija. Paprastai ji prasideda nuo vienos didelės skaudžios paslapties ir paskui tarsi nusidriekia ištisa paslapčių grandinė, giminėje tvyro paslapties atmosfera, vienaip ar kitaip jos nariams perduodama žinutė „apie tai mes nekalbam“. Taip nesąmoningai išmokstama slėpti ne tik ypatingus įvykius, bet ir paprastas problemas nuo kitų ir net nuo savęs –  būna sunku sau pripažinti, kad patiri sunkumų.

Vis tik labai svarbu akcentuoti, kad  ne visas paslaptis be išimties būtina atskleisti savo artimiesiems ar giminaičiams. Yra žmonių, kurie sužinoję tavo paslaptį gali išties labai pasmerkti, stengtis pakenkti tau ar kitam žmogui, sužinotą informaciją pasitelkti manipuliacijai. Yra paslapčių, kurias užtenka atverti nuodėmklausiui, terapeutui ar vienam artimiausiam žmogui. Tačiau tai jau išimtys. Daug dažniau mes linkę manyti, kad nuslepiame ką nors iš gerų paskatų, tačiau pasekmės iš tiesų būna negeros – tos „juodosios skylės“ persekioja mus pačius, vaikus, o gal ir tolesnes kartas.

Vaikai nujaučia

Tėvai labai dažnai neįvertina, kaip paslaptys veikia vaikus, manydami, kad šie nežino ir nesupranta, kas vyksta.

Psichologas Serge‘as Tisseronas apie tai pasisako radikaliai: „Vaikas šeimos paslaptį visada patiria kaip skriaudą, kaip prievartą. Šios skriaudos jis niekada nepamirš, ji slėgs ir paveiks jo psichologinį vystymąsi, savo ruožtu, ir darbinį, socialinį bei jo būsimos šeimos gyvenimą.“

Šeimos paslaptis tyrinėjanti psichoanalitikė Kristina Schellinski tokią paslaptį vadina uždraustu šeimos kambariu, į kurį ne tik vaikui nevalia kelti kojos, bet dažnai ir patys tėvai nedrįsta įžengti. Paslapties žinutė tokia: „Neklausk, nejausk, neperženk šios ribos.“ Vaikas visada nujaučia, kad kažkas yra ne taip. Nutylėjimas, tam tikros temos vengimas irgi yra iškalbingas. Pagaliau ir kūno kalba – intonacija, veido išraiška – irgi byloja apie tam tikrą emociją, kai ką nemalonaus.

Paslaptis yra ne tik faktas, tam tikra informacija, pakitusį atspalvį įgauna visa su paslaptimi susijusi sritis. Pavyzdžiui, jei giminėje buvo nesantuokinis vaikas ir šeima labai to gėdijosi ir slėpė, visa intymumo tema įgauna „apie tai mes nekalbam“ aurą. Tėvai apie intymius dalykus nepasakoja arba intymumo tema nuolat kalba užuominomis su nerimu, panieka, grasinimu. Susidaro uždaras ratas: kai pakrinka bendravimas, pakrinka ir intymumo suvokimas apskritai, o tai gali sukelti naujų problemų, kurios vėlgi bus laikomos paslaptyje ir t. t.

Pavyzdžiu, viena moteris pasakoja, jog intymumo tema šeimoje buvo toks tabu, kad ji, kai pirmą kartą turėjo lytinių santykių, net nesuprato, jog tai ir yra tai. Šių santykių pasekmė buvo nepilnametės motinystė – žinoma, tai irgi tapo šeimos paslaptimi. Toks uždaras ratas gali susidaryti ir esant kitokio pobūdžio paslaptims. Galbūt tai bent iš dalies paaiškina keistus sutapimus, kai tas pats skaudus įvykis nutinka skirtingoms giminės kartoms (yra žinoma atvejų, kai net sutampa data – mėnuo, diena, bet tai dar sudėtingiau paaiškinti).

Tėvai dažnai nežino, kaip elgtis, nutikus tokiems įvykiams, kaip persileidimas, neištikimybė, ar apie tai pasakyti savo vaikams, ypač kai jie dar maži. Visgi labai svarbu, kai atsitinka kas nors svarbaus (net jei tai ir labai skaudus dalykas), nepalikti vaiko nuošaly. Žinoma, su vaiku reikia kalbėti jam suprantamais žodžiais ir nebūtinai atskleisti visą informaciją smulkmeniškai, bet labai svarbu, kad nebūtų žodžiais ar nutylėjimu jam pranešama: „Kai kas nutiko, bet tu nesuprasi, neklausk.“

Net ir tuo atveju, kai vienas iš tėvų buvo neištikimas savo partneriui ir tai stipriai paveikė santykius, vaikui geriau paaiškinti, kas nutiko. Pavyzdžiui, tėvai gali pasakyti, kad ir suaugę žmonės kartais įskaudina vienas kitą; kad šį kartą mama įskaudino tėtį ir jis dabar jaučiasi labai nusiminęs, sutrikęs. Jei vaikas mato, kad įvyko kažkas skaudaus, bet jam niekas nieko nepasako ir nustumia jį į šoną, vaiko laki vaizduotė „užpildo“ tuščias vietas. Ir dažniausiai vaikas kaltina save dėl dalykų, apie kuriuos tėvai net nenutuokia, kaip ir nesupranta, ką jų vaikas išgyvena. O jei vaikui suprantamai paaiškinam situaciją, net jei ji itin skaudi ir sudėtinga, jis paprastai į šį faktą reaguoja natūraliau ir paprasčiau, nei suaugusieji linkę įsivaizduoti. Tai, ką suaugę žmonės būna linkę dramatizuoti, vaikas tiesiog dažnai suvokia kaip faktą ir įtraukia į savo pasaulio suvokimą.

Allanas Swarzas pasakoja apie vieną savo klientę mergaitę, kuriai, be kitų problemų, labai prastai sekėsi matematika. Paaiškėjo, jog nuo mergaitės buvo slepiama, kad ji buvo pradėta, kai dar tėvai buvo nesusituokę (tais laikas visuomenėje tai buvo itin nepriimtina), ir šeimoje buvo pasakojama istorija, kad ji gimė jau santuokoje. Kai pagaliau buvo palygintos tėvų santuokos ir mergaitės gimimo datos, tiesa buvo akivaizdi. Psichologo teigimu, išaiškinus šią paslaptį mergaitės matematiniai sugebėjimai akivaizdžiai pagerėjo, tarsi jos gyvenime buvo įsivėlusi ryški matematikos klaida, kuri pasąmoningai jai neleido spręsti ir paprastų matematikos uždavinių be klaidų. Žinoma, galima tuo tikėti, galima ne, tačiau pasąmonė – sudėtingas ir slėpiningas fenomenas. Žymusis psichoanalitikas C. G. Jungas rašė: „Mama savo vaikui perduoda ir tai, ko pati sąmoningai nesuvokia, kas glūdi jos pasąmonės gelmėse – slaptos skriaudos, neišreikštas sielvartas, nuslopinti slapčiausi troškimai… Visa tai įsėlina ir į vaiko sielą ir kuria tą patį požiūrį, tokias pat reakcijas, kaip ir mamos.“

Trauma ir trys kartos

Europoje psichoanalitikai-psichoterapeutai nuolat gvildena šiuo laikmečiu ypač aktualią temą – tai traumos ir šeimos paslaptys, perduodamos iš kartos į kartą. Yra tokių žmonių gyvenimo sričių, kurias tirti plačiu mastu yra gana sunku, pavyzdžiui, žmonių sapnai. Būtent psichoterapeutai – žmonės, kuriems klientai pasakoja savo sapnus, šią sritį gali pasiekti ir nagrinėti. Analitikai pastebėjo įdomų reiškinį: dabartinis jaunimas ir vidutinio amžiaus žmonės labai daug sapnuoja prievartos, kankinimo ir kitokių žiaurių scenų, nors, terapeutų teigimu, vis dažniau pasitaiko atvejų, kai tai nebūna susiję su jų asmeniniu gyvenimu. Taigi, ananalitikai iškėlė klausimą: ką tai reiškia?

Anot analitikų, visa mūsų senelių karta į traumuota. Karo metas, žydų genocidas, tremtys nepaliko nė vienos šeimos nepaliestos be galo skaudžių patirčių; net jei šeima išvengė tremties, visi buvo tragedijų dalyviai – arba kaip aukos, arba kaip nusikaltėliai, arba kaip liudininkai, stebėtojai. Pagaliau, jei šeima didžiausių nelaimių išvengė, tai nutiko kaimynui ar tolimesniam giminaičiui. Žudymai, tremtys, patyčios, išprievartavimai – visi tuo metu su tuo susidūrė.

Senelių karta, kai tos traumos ir vyko, turėjo tiesiog išgyventi, taigi natūraliai suveikė gynybos mechanizmas – neigti daug skausmingų potyrių (ypač jei tai susiję su intymumu arba orumo pažeminimu). Galiausiai, buvo reali grėsmė gyvybei ar laisvei, tad daugeliu atvejų išlaikyti paslaptį buvo gyvybiškai svarbu.

Taigi, apie savo patirtas traumas senelių karta neturėjo galimybės išsikalbėti, jų išverkti ir visaip kitaip išreikšti – reikėjo tiesiog išgyventi.

Antrajai kartai po karo išgyvenimo klausimas jau tarsi nebegrėsė, tačiau pavojus vis dar tvyrojo ore. Jei tėvai buvo nusikaltėlių pusėje, paslapčiai išaiškėjus, jie galėjo (ir dar gali) būti nuteisti. Kadangi daug antrosios – pokarinės – kartos atstovų jau augo „mes apie tai nekalbam“ atmosferoje, tai susiformavo tam tikras elgesio modelis tam tikrų dalykų, gyvenimo sričių atžvilgiu. Tėvai irgi perėmė įprotį nutylėti, grėsmę keliančias užuominas ir panašius paslapties signalus. Pagaliau, skaudūs įvykiai buvo dar gana švieži, per sunku juos iškelti į dienos šviesą.

Pasak šią temą nagrinėjančių analitikų, tokių kaip Kristina Schelinksi, Radeboldas Hartmutas, Bohleberis Werneris ir kiti, trečioji karta po karo yra tie žmonės, kurie pagaliau jau galbūt pajėgūs stoti akistaton su senelių patirtomis traumomis ir bandyti suprasti, kaip tai paveikė šeimos gyvenimą, kaip tam tikri dalykai perduodami iš kartos į kartą. Tiesa, jie nuo traumų yra per daug nutolę, informacija sunkiai pasiekiama.

Kaip įvardina Kristina Schelinski, tai, apie ką pirmoje (karo meto) kartoje buvo nekalbama, antroje kartoje jau net nebeįvardijama, o trečioje kartoje apie tai net negalvojama (angl. unsay-able, un-name-able, un-tink-uble). Todėl tai ir pasireiškia per sapnus, fantazijas: į pasąmonę nustumta tiesa tarsi trečioje kartoje beldžia į sąmonės duris.

Vokietijoje ir kitose šalyse netgi prasidėjo jaunimo judėjimas: jauni žmonės archyvuose ir kitais būdais ieško medžiagos apie senelius norėdami išsiaiškinti, kas gi iš tikrųjų nutiko, kad galėtų užbaigti susidariusį uždarą ratą – galbūt atsiprašyti arba atleisti už senelius.

Kol kas tai vis dar mįslinga, sudėtinga, tačiau ir labai aktuali tyrinėjimų ir apmąstymų sritis. Tačiau kiekvienas galime susimąstyti, kaip mano giminės paslaptys, patirtos traumos ir su tuo susiję elgesio modeliai veikia mano gyvenimą (intymų gyvenimą, vertybes, troškimus, baimes), ką galbūt galiu išlaisvinti ir kokį uždarą ratą savo gyvenime galiu sustabdyti.

Karšti žodžiai

Tiems, kas nori suprasti, kokios jų šeimoje ar giminėje yra jautriosios temos, kokie yra „kambariai, į kuriuos uždrausta įeiti“, psichologas Peteris K. Gerlachas siūlo atlikti tokį pratimą.

Atsisėskite ramioje vietoje ir pamąstykite. Pamažu, neskubėdami perskaitykite toliau išvardintus žodžius ir stebėkite, kokios jums kyla reakcijos. Tai nėra malonūs žodžiai, tad nesitikėkite, kad jausitės abejingi skaitydami. Tačiau stebėkite, galbūt į kai kurias šių sąvokų reaguojate itin jautriai.

išprievartavimas, smurtas, dvipatystė, įkalinimas, psichikos liga, godumas, teroras, prievarta, abortas, paliktas vaikas, darbo netekimas, sukčiavimas, skyrybos, egoizmas, išdavystė, fanatizmas, neapykanta, prakeiksmas, verkimas viešumoje, benamystė, dezertyras, vergovė, priklausomybė, šiurkštumas, nesąžiningumas, žiaurumas, nutukimas, kraujomaiša, neištikimybė, žmogžudystė, melas, savanaudiškumas, tinginystė, homoseksualumas, vagystė, ateizmas, abejingumas, panieka

Jei pastebėjote, kad į tam tikrus žodžius automatiškai reaguojate jautriau nei į kitus, stabtelkite prie jų. Su kuo jums jie siejasi? Mintyse prisiminkite visus giminės narius (tėvus, senelius, tetas, dėdes, pusbrolius ir pusseseres): kokiomis temomis jūsų giminėje galbūt vengiama kalbėti, o gal apie ką nors atsiliepiama ypač kritiškai, su panieka? Galbūt giminėje yra žmogus, kuris tarsi paliktas nuošalėje, apie jį labai kritiškai kalbama arba apskritai vengiama kalbėti. Kaip manote, kodėl? Jei jums kils klausimų, pabandykite apie tai pasikalbėti su tėvais, seneliais ar kuo nors iš giminių. Jeigu ta tema bus vengiama kalbėtis, tai irgi gali būti užuomina, kad čia esama paslapties.

TAIP PAT SKAITYKITE