Moteris, suparalyžiavo vaikystėje ir jau 57 metus kvėpuojanti dirbtiniu kvėpavimo aparatu, nepaisant pesimistinių gydytojų prognozių, neseniai atšventė 60 gimtadienį, praneša „Yahoo News!”.
Dianne Odell, praėjusią savaitę atšventusiai gimtadienį, yra tarp 30–40 žmonių JAV, kvėpuojančių geležiniais plaučiais. Kaip ir D. Odell, daugelis šių žmonių dar vaikystėje susirgo virusine liga, itin silpninančia raumenų funkcijas, kad jų kūnai tampa nebepajėgūs įkvėpti oro. Niekas negali tiksliai pasakyti, ar D. Odell yra ilgiausiai išgyvenęs dirbtinius plaučius turintis žmogus, tačiau ji, be abejo, yra viena iš rekordininkų. „Paprasčiausiai Dievas taip norėjo”, – sako moteris.
D. Odell neprisimena, kad kada nors galėjo vaikščioti, bet jai pasakoja, kad kadaise ji vaikščiojo. 1950-ųjų vasarą ji, pasakiusi mamai, kad blogai jaučiasi, nuėjo į savo kambarį. Jos mama Geneva nuo pat pradžių įtarė, kad dukrai atsitiko kažkas baisaus. Vaikų paralyžius – liga, kuri veikia centrinę nervų sistemą, penkto dešimtmečio pabaigoje lyg virusas paplito JAV. Per metus buvo diagnozuojama po 20 tūkst. naujų ligos atvejų. Nors gydytojai kalbėjo apie galimą išgydymą, kasmet ligonių vis daugėjo.
„Vaikai buvo paralyžiuojami ir mirė visoje šalyje. Buvo baisus laikotarpis”, – prisimena 82-jų Geneva. Dirbtinis kvėpavimo aparatas, kuris yra per 2 m aukščio ir sveria beveik 100 kg, tapo tokia natūralia šeimos namų detale, kaip ir kavos staliukas ar kėdė.
Ankstyvosiose paralyžiaus stadijose D. Odell galėjo kvėpuoti pati ir neturėjo visą laiką būti prisijungusi prie aparato. Kartais užsukdavo draugai ir pasiimdavo ją į trumpas išvykas gamtoje. Tačiau sulaukusi 20-ies ji tapo priklausoma nuo įrenginio 24 valandas per parą.
Nors yra ir kitų rūšių respiratorių, kurie taip nesuvaržo judėjimo, D. Odell ligos forma tokia sunki, kad jai gali padėti tik dirbtinis kvėpavimo aparatas. Svarbiausia, kad šis aparatas nevaržytų gyvenimo. Stengiuosi padaryti viską, kad taip nebūtų”, – sako D. Odell.
Moteris baigė gimnaziją ir mokėsi universitete (norėjo įgyti psichologijos laipsnį) besimokydama namuose. Jos pusbrolis važiuodavo į universitetą įrašyti paskaitų, o dėstytojai retkarčiais užsukdavo pas Dianne į namus. Tačiau nesibaigianti migrena ir kiti sveikatos sutrikimai sutrukdė merginai pasiekti tikslo – įgyti aukštąjį įsilavinimą. Po kelerių metų koledžas suteikė jai garbės daktaro laipsnį.
D. Odell tėvams reikėjo pagalbos auginant dukrą, tad miestelio bendruomenė stengėsi padidinti šeimos pašalpą. Tam, kad Dianne galėtų gyventi namuose ir ja būtų galima deramai rūpintis, šeimai tenka išleisti apie 1 tūkst. JAV dolerių (per 2450 litų).
„D. Odell nebuvo skirta valstybinio medicininio aptarnavimo. Anot jų, ji neatitiko kažkokių reikalavimų”, – sako Frankas McMeenas, medicinos rėmimo fondo prezidentas, pasisiūlęs rūpintis Dannile iki jos gyvenimo pabaigos.
2001-aisiais D. Odelle fondas išaugo iki 100 tūkst. JAV dolerių, o praėjusį šeštadienį, per jos gimimo dieną, buvo surinkti dar 7 tūkst. „Ji tikras angelas. Žmonės tikrai nori jai padėti. Tai geriausias amerikiečių bruožas – noras padėti”, – įsitikinęs F. McMeenas.
