Skaidrią rudenišką dieną Klaipėdos universiteto auditorijų komplekse „Studlendas” šurmuliavo būrys praktikų ir teoretikų, susirinkusių į jau tradicinį kasmetinį renginį – čia vyko jau trečioji tarptautinė mokslinė – praktinė konferencija, skirta kūrybinių metodų naudojimui reabilitacijoje.
Dirbantys reabilitacijos centruose, ligoninėse, neįgaliųjų ugdymo centruose ir kitose panašaus profilio institucijose iš visos Lietuvos kartą metuose jau trečią kartą susitinka su mokslinį darbą dirbančiais kolegomis pasiklausyti, padiskutuoti, kartais – tiesiog pasidžiaugti galimybe susirinkti ir pabūti kartu.
Konferencijos organizatorės – Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakulteto Reabilitacijos katedros dėstytojos dr. Jūratė Sučylaitė, Salomėja Burneikaitė ir katedros vedėja profesorė Ligija Švedienė. Konerencijos dalyvius pasveikino ir jų gausa pasidžiaugė Klaipėdos universiteto Mokslo ir meno prorektorius profesorius Alfonsas Ramonas ir Sveikatos mokslų dekanas profesorius Artūras Razbadauskas
Konferencijos prieigose tradiciškai eksponuojamos neįgaliųjų užimtumo centruose parengtos dalės kūrinių parodos. Šiais metais konferencijos dalyviai ir svečiai džiaugėsi Klaipėdos neįgaliųjų dienos centro parengta paroda „Įrėminimai”.
Renginys pradėtas Klaipėdos regos ugdymo centro Socialinio skyriaus dalyvių ir pedagogų meniniu projektu – koliažu „Tu nebijok”. Vėliau konferencijoje pranešimą apie projekto parengimą pristačiusi Danutė Marcelė Balčiūnienė pasidalino patirtimi ir įspūdžiais apie tai, kaip nelengva žmogui su negalia įveikti save, baimę pasirodyti viešai, išeiti į sceną, čia ne tik kalbėti, bet ir dainuoti, judėti po sceną.
Parengtas projektas – neginčijamas meninės veiklos ir kūrybingumo pozityvumo įrodymas. Pranešimo autorės žodžiais, kai kurie iš dalyvių iš pradžių realybėje sunkiai ir nerišliai kalba, nenoriai bendrauja. Tuo tarpu rengdami projektą, jie pasijunta aktoriais, atsiskleidžia, išdrįsta reikšti emocijas žodžiu. Po pasirodymų viešai, koliažo dalyviai pripažįsta, kad jaučiasi labiau savim pasitikintys, tikintys tuo, kad įveikus baimę, gyvenime yra daugiau šviesos.
Įdomiai ir nevienareikšmiškai konferencijoje nuskambėjo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, Reabilitacijos klinikos profesoriaus Aleksandro Krikščiūno mintys. Pirmąją pasisakymo dalį profesorius išaukštino „integruotą terapiją”, kurios pagrindą sudaro dėmesio koncentravimas į pacientą, o ne į taikomus metodus. Įdomiai nuskambėjo profesoriaus mintis, kad „blogas tas gydytojas, su kuriuo pakalbėjus nepasidaro geriau”. Sudomino pavyzdžiai apie žmogaus jautimąsi sveiku tuomet, kai jis tikslingai, prasmingai veikia (arba gyvenimui suteikia prasmės). Pasak gydytojo, taip asmenys tampa numizmatais, kolekcionieriais ar tapytojais, bet ne ligoniais. Ir jau patikėjus, kad gydytojas pritaria šioje konferencijoje pristatomoms praktikoms savo pasisakymą jis pabaigia visai kitu disonansu – kad terapiją gali taikyti tik medicinos mokslus baigę gydytojai, o faktai, kad 8 sergantys asmenys iš 10 kreipiasi į vadinamąją alternatyvią mediciną, yra gėdingi.
Andrėja Gričiūtė savo prezentacijoje pristatė asmeninę patirtį, kaip ji susipažino ir pamilo dramos terapiją. Studijuodama Klaipėdos universitete režisūrą, kaip laisvai pasirenkamą dalyką pasirinko „Dramos terapiją”. Atsidūrusi naujai susiformavusioje nepažįstamoje grupėje ir dramos terapijos metodų pagalba išgyvenusi tos grupės atsisklendimą, atsipalaidavimą ir pagerėjusius bendravimo įgūdžius, tai dabar taiko savo darbe Klaipėdos specialiosios mokyklos mokiniams vedamuose meno terapijos užsiėmimuose.
Oslo universiteto magistrantė Jurgina Mačiulytė pristatė labai mažai mums pažįstamą sritį – darbą su Norvegijos lietuvių emigrantų vaikais. Jurgina yra Tarptautinės migracijos organizacijos projekto koordinatorė, sociolingvistė, tirianti kalbos įtaką vaiko socializacijai ir tapatumo formavimuisi. Skaudu klausyti, bet yra suprantamos mažųjų Lietuvos piliečių problemos dėl nepakankamo vietinės kalbos mokėjimo. Ten jie sunkiai prisitaiko prie vaikų ikimokyklinio ugdymo grupėse, mokyklose, turi problemų dėl neadekvataus elgesio ar baimių. Iš kitos pusės, – stebėtinas negimtosios šalies rūpestis emigrantų vaikais, organizuojant specialias tarnybas, kiekvienam vaikui suteikiant specialisto pagalbą. Ji pasireiškia pedagogui žaidžiant su vaiku, bendraujant jo kalba, – taikant kūrybinius ugdomuosius žaidimus.
Bendraujant su Jurgina tiesiogiai turėjome progą aptarti Lietuvoje likusių vienų vaikų problemas (kai jų tėvai išvyksta dirbti į užsienį, ir vaikai lieka vieni, ar giminaičių prižiūrimi). Su tokia realybe yra gerai pažįstami Lietuvos viešųjų bibliotekų darbuotojai, ką patyrė šio straipsnio autorė, atliekdama tyrimą apie biblioterapijos paslaugos poreikį Lietuvos viešosiose bibliotekose. Viena iš esminių priežasčių, kodėl bibliotekininkams kyla poreikis turėti daugiau žinių apie biblioterapiją ir jos taikymą yra siejama su vienišais vaikais, kurie bibliotekose ieško vietos ir progų pabendrauti, kartais – išsakyti savo nerimą, kitas nesaugumo jausmą išreiškiančias būsenas. Deja, šiuo atveju galim tik pavydėti (o gal pasimokyti?) Norvegijoje veikiančios pagalbos vaikams sistema.
Labai emocingas, šiltas ir įdomus Laimos Sepežinskienės pranešimas, skirtas judesio ir šokio terapijai. Nuotrauka: sepezinskiene Ši terapijos rūšis yra skiriama neverbalinei raiškai, lietimo komunikacijai. Kartu tai – daugumai mūsų trūkstamo judėjimo poreikius tenkinanti veikla, gelbstinti atstatant daugelį ligos pažeistų fiziologinių funkcijų. Išskirtinai informatyvų ir kartu šiltą pranešimą pristatė mokslininkė ir praktikė Nijolė Bražienė iš Šiaulių universiteto. Ji kalbėjo apie daugybę kūrybinių metodų, kuriuos pati naudoja ikimokyklinio amžiaus vaikų kūrybingumo ugdymui. Išsakytos mintys sukėlė daugybę klausimų ir norą apie tai betarpiškai padiskutuoti.
Tai tik keletas pranešimų, kuriuos girdėjome konferencijoje. Daugiau ir giliau pranešėjus planuoju pakalbinti tiesiogiai. Pasidžiaugsiu, kad preliminarų daugelio sutikimą jau turiu.
Puiku pabūti tarp bendraminčių, pasidalinti savo atradimais, kartais – pagilinti jau esamus ieškojimus, juos įprasminti. Tokiu jausmu pasibaigė konferencija su realia viltimi susitikti kitais metais.
Autorė yra Klaipėdos universiteto Komunikacijų katedros docentė.
