Kas kartą, kai LR Seimas ima svarstyti žmogaus gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos klausimus, viešojoje erdvėje užverda itin karštos diskusijos. Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo projekto svarstymas, trukęs beveik ketverius metus, atskleidė, jog aborto klausimas mūsų šalyje yra labai opus. VDU leidykla išleido kolektyvinę mokslinę monografiją „Medicina, etika ir teisė apie žmogų iki gimimo“, kurioje medicinos, etikos ir teisės mokslų žvilgsniu nagrinėjama žmogaus iki gimimo problematika.
Monografijos sudarytojai ir autoriai – Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkai prof. dr. Andrius Narbekovas ir prof. dr. Birutė Obelenienė, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto mokslininkai prof. dr. Angelija Valančiūtė ir dr. Danielius Serapinas, Mykolo Romerio universiteto mokslininkai prof. dr. Jonas Juškevičius, prof. dr. Kazimieras Meilius, doc. dr. Palmira Rudalevičienė ir Vilniaus universiteto mokslininkė dr. Daiva Bartkevičienė.
Praėjo daugiau nei pusšimtis metų, kai Lietuvoje legalizuotas abortas (1955 m. lapkričio 23 d.). Nors abortų skaičius per praėjusį dvidešimtmetį, remiantis Higienos instituto Sveikatos informacijos centro duomenimis, sumažėjo daugiau nei aštuoniskart, tačiau žmogaus gyvybės apsaugos prenatalinėje fazėje problema šalyje tebėra dviprasmiška. Lietuvoje iki šiol nėra nacionalinių teisės aktų, apibrėžiančių žmogaus gyvybės iki gimimo statusą, užtat aborto atlikimo procedūrą reglamentuoja 1994 m. išleistas LR Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymas „Dėl nėštumo nutraukimo operacijos atlikimo tvarkos“ (pakeitęs TSRS Sveikatos apsaugos ministerijos 1982 03 16 d. įsakymą Nr. 234), nustatantis, jog moters pageidavimu leidžiama nutraukti nėštumą iki 12 savaičių, jei nėra šiai operacijai kontraindikacijų. Tačiau šiame teisės akte nėra minima, kokiais aukštesnės galios teisės aktais Sveikatos apsaugos ministras remiasi, spręsdamas šio klausimo reglamentavimą. Šiame įsakyme pateiktas sąrašas ligų, grėsmingų nėščios moters ir vaisiaus gyvybei bei sveikatai, parengtas vadovaujantis tarptautine ligų klasifikacija, kuri nebegalioja daugiau nei dešimtmetį. Deja, Lietuvoje iki šiol nėra ir jokios sistemingos pagalbos moteriai, išgyvenančiai nėštumo krizę, t. y. nei konsultacinės pagalbos, nei privalomo apsisprendimo laikotarpio po konsultacijos, kaip priimta kitose Europos šalyse.
Gvildenant žmogaus gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos problematiką, galima sudaryti mirties kultūros melo chrestomatiją, nes kiekvieną kartą mėginant reglamentuoti šią sritį iš tų pačių lūpų pateikiami tie patys emocijomis, bet ne mokslu grįsti kontrargumentai embriono apsaugos atžvilgiu. Analizuojant įvairius oficialius dokumentus ir pasisakymus, susijusius su šio klausimo svarstymu (viešus kreipimusis į LR Seimo narius, pareiškimus žiniasklaidai, pasisakymus spaudos konferencijose), galima atrasti tam tikrus pasikartojančius pseudomokslinius argumentus, kuriais net mokslininkais save laikantys asmenys grindė bet kokį aborto ribojimo neleistinumą. Šiuos argumentus galima pavadinti politine retorika. Dažniausiai pasikartojančius galima suskirstyti į penkias grupes:
1. netiesa apie žmogaus gyvybės pradžią („embrionas – moters kūno dalis“, „tai tik konceptas“, „moters kūno vientisumas“ ir pan.);
2. moters teisių ir lygybės argumentai („moters reprodukcinės teisės“, „moters teisė kontroliuoti savo kūną, vaisingumą ir gyvenimą“, „valstybė prisideda prie moters nelygios ir pažeidžiamos padėties įtvirtinimo“);
3. aborto padarinių moters sveikatai ir gyvybei argumentai („abortas saugesnis nei gimdymas, abortas visiškai nekenksmingas moteriai“, „uždraudus abortus, daug moterų mirs nuo nelegalių abortų“, „priverstos gimdyti patirs gilią psichologinę krizę, kuri gali atvesti į savižudybę“);
4. padarinių kriminalizavus abortą argumentas („padaugės nelegalių abortų“, „klestės aborto turizmas“, „padaugės vaikžudysčių ir naujagimių šiukšlių konteineriuose“);
5. aborto priežasčių argumentas („pagrindinė priežastis, dėl kurios moterys darosi abortus, – tai neplanuotas nėštumas“, „didelė dalis moterų nėštumą nutraukia dėl socialinių priežasčių“).
Naujosios monografijos „Medicina, etika ir teisė apie žmogų iki gimimo“ skaitytojai atras tyrimais pagrįstus šių kontrargumentų paneigimus, ypač pirmojoje jos dalyje, kurioje LSMU ir VU mokslininkai medikai, remdamiesi naujausiais moksliniais tyrimais, atskleidžia vaiko prenatalinę raidą, aptaria embriono genetiką, moters organizmo pokyčius nėštumo metu ir nėštumo nutraukimo įtaką moters psichinei sveikatai.
Žmogaus gyvybės pradžios klausimas yra pats svarbiausias gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos problematikoje. Žinojimas, jog žmogaus embrionas yra žmogaus gyvybė – tai ašinis veiksnys, formuojantis žmogaus sąžinę, nes tik ji padiktuoja žmogui, atsidūrusiam dviprasmiškoje situacijoje, kuris veiksmas yra geras, o kuris blogas. Sąžinė, kuri remiasi klaidingomis žiniomis, pavergia ir griauna asmens laisvę. Jei pripažįstama, jog žmogaus gyvybė prasideda ne nuo apvaisinimo momento, vadinasi, per abortą bus nutraukiama ne žmogaus gyvybė ir jokios moralinės problemos neturėtų kilti. Tačiau jei tai žmogaus gyvybė, tuomet jai taikytini pagarbos ir neliečiamumo principai. Kaip teigia šią monografiją recenzavęs filosofas doc. dr. Krescencijus Stoškus, „medicinos mokslas greitai suprato, kokioje veidmainiškoje padėtyje jis atsidūrė: išaiškino, kad egzistuoja prenatalinio gyvenimo stadijos žmogus ir kartu teikė gyvybės nutraukimo paslaugas. Kad pateisintų tokios žudymo funkcijos teisėtumą, jai reikėjo įtikinti viešąją nuomonę, kad pirmųjų gyvybės stadijų būtybė dar nėra žmogus“. Kaip tik gamtos mokslai ir įrodė, kad embrionai yra nuo pradžių žmogiškosios būtybės. Šiuolaikinių technologijų vystymasis atskleidė, kad mes galime manipuliuoti šiais embrionais daugeliu būdų. Tačiau kas turėtų nuspręsti, ar šios manipuliacijos moraliai geros? Tik moralinė filosofija, embriono etika yra pajėgi atsakyti į šį klausimą.
Visuomenės ir moters „teisių gynėjų“ spaudimas moteriai rinktis abortą gali įgauti įvairiausiais išraiškas: tai ir pagalbos moteriai nebuvimas, neteisingos informacijos apie vaisiaus vystymąsi ir nėštumą pateikimas (pvz., teigimas, jog nėštumas ir gimdymas moteriai mirtinai pavojingas), melavimas apie galimą alternatyvą, mokslinės tiesos iškraipymas teigiant, jog embrionas yra tik konceptas ar moters kūno dalis. Sprendžiant iš to, kokias „tiesas“ garsiai skelbia moters teisių į abortą gynėjai, galima teigti, jog jie pateko į paradoksalią situaciją: kovodami už laisvą moters pasirinkimą, patys tą pasirinkimą ir padarė prievartinį. Maža to, tokiỡs neva moters laisvės deklaravimas net neleidžia pradėti diskusijų dėl pagalbos moteriai, išgyvenančiai nėštumo krizę, sistemos kūrimo. Kitaip sakant, žmogaus iki gimimo apsaugos problematikoje, labiau nei bet kur, atsiskleidžia, kad moters teisių gynėjų rūpinimasis moterimi yra apsimestinis. Jų tikslai – toli gražu ne moters sveikata ir gerovė.
Žmogaus gyvybė prasideda nuo apvaisinimo, ir tai mokslo nepaneigiamai įrodytas faktas. Todėl save gerbiančiam mokslininkui, gydytojui ar kitam asmeniui šiandien jau būtų labai nesolidu teigti, jog tai – moters kūno dalis ar pan. Tačiau ką daryti su šiuo mokslo faktu ir kaip elgtis, kai iškyla pasirinkimo dilema, – tai jau moralės klausimas. Hipokratas jau 400 metų prieš Kristų suformulavo būsimųjų gydytojų priesaiką, kurioje įrašyta: nė vienai moteriai neduosiu priemonės pradėtam gemalui ar vaisiui sunaikinti. Taigi, pagarba žmogaus gyvybei nuo prasidėjimo iki natūralios mirties atsirado gerokai anksčiau, nei atsirado krikščionybė (tiems, kurie teigia, jog „tai, kad žmogaus gyvybė prasideda nuo apvaisinimo, yra tikėjimo dalykas ar Bažnyčios dogma“, šis istorinis faktas dažniausiai būna didelė naujiena).
Monografijos dalyje „Žmogaus iki gimimo teisiniai aspektai“ pradėto, bet negimusio vaiko teisinis statusas analizuojamas teisinio mąstymo kaitos kontekste. Šioje dalyje atsakymų ieškoma antikinėje ikikrikščioniškoje kultūroje bei teisėje, bandant rekonstruoti romėnų teisės požiūrį į negimusįjį ir kartu pateikiant šio požiūrio sąsajas su šiuolaikine teise.
Kaip teigia prof. Stoškus, „Medicina, etika ir teisė apie žmogų iki gimimo“ – tai „neabejotinai pats solidžiausias darbas, parašytas šia tema lietuvių kalba. Ši ryžtinga kritinė monografija, išeidama į viešumą, ne tik etiškai pagrindžia prenatalinės žmogaus būties neliečiamumą, bet ir skelbia energingą pasipriešinimą žmogaus orumą ir garbę diskredituojančioms gyvenimo bei kontrkultūros formoms. Tokio pasipriešinimo reikia ne tik medicinos studentams, gydytojams, bet jo jau ilgai laukia ir visa sveikesnioji visuomenės dalis, o ypač jaunos šeimos ir mokyklinis jaunimas“.
Džiugu, jog ši monografija LKRŠ fondo dėka pasieks net tūkstančio Lietuvos mokyklų bibliotekas.
