Kovo 8 d. Jungtinės Karalystės ambasadoje vyko forumas „Infekcijos nepaiso valstybinių sienų”, kuriame politikai, sveikatos apsaugos sistemos specialistai ir medikai diskutavo apie užkrečiamųjų ligų kontrolės galimybes Lietuvoje. Savo praktika dalinosi ekspertai iš Latvijos bei Didžiosios Britanijos, kurios specialistai skaičiuoja šimtametę patirtį sėkmingai kovojant su infekcinėmis ligomis.
Didžiosios Britanijos ambasadorius Lietuvoje Simon Butt pažymėjo, kad žmonija padarė didelę pažangą sveikatos bei ligų prevencijos srityje, ir imunoprofilaktika yra svarbi šios pažangos dalis. Kartu su žmonių mobilumu, kuris yra didesnis, negu kada nors anksčiau, juda ir ligos. Todėl būtinas tarpvalstybinis bendradarbiavimas siekiant išvengti užkrečiamųjų ligų. Čia labai svarbus vaidmuo tenka Vyriausybei, kuri turi užtikrinti visuomenės švietimą sveikatos prevencijos ir priežiūros klausimais.
Didžioji Britanija turi seniausias ir giliausias tradicijas kovojant su infekcinėmis ligomis, šios šalies specialistai atrado pirmąją vakciną ir toliau lieka mokslinių atradimų lyderiais šioje srityje. Vakcinacijos patirtis ir nuoseklaus visuomenės švietimo rezultatas – pozityvi Britanijos visuomenės nuomonė ir teisingas supratimas apie vakcinaciją kaip veiksmingą užkrečiamųjų ligų prevencijos būdą.
Simon Butt atkreipė dėmesį ir į skirtumus, kaip pavyzdį paminėdamas skiepų nuo sezoninio gripo apimtis vyresnių nei 65 metų amžiaus žmonių grupėje: JK šis rodiklis yra 75 proc., kai tuo tarpu Lietuvoje – tik apie 20 proc.
Ambasadorius pasveikino Lietuvos vyriausybės indėlį į imunoprofilaktikos vystymą ir išreiškė viltį, kad konferencija padės šiam procesui, o visiems dalyviams bus naudinga ne tik šiandien, bet tęsiant bendradarbiavimą ateityje.
Tuo tarpu buvęs Šiaurės Airijos Visuomenės sveikatos agentūros vadovas Dr. Bill McConnell pasidalino Didžiosios Britanijos patirtimi vystant imunoprofilaktikos sistemą, kuriant skiepijimo vertę visuomenėje ir bendraujant su antivacinininiais judėjimais.
Dr. Bill McConnell pateikė statistiką, rodančią, kad moterų iš nepasiturinčių socialinių grupių susirgimo gimdos kalelio vėžiu ir mirtingumo rizika JK dvigubai didesnė, nei aukštesnių socialinių grupių. Jis pažymėjo, kad būtina sutelkti daugiau pastangų prevencijai ir nelygybei dėl socialinių skirtumų įveikti. Čia didelis vaidmuo tenka vyriausybei bei sveikatos apsaugos politikams. Imunizacijos programos įgyvendinimas, pasak Bill McConnell – tai maratonas, o ne sprintas, tačiau net ir ilgalaikiam procesui svarbu gera pradžia . Reikia nuolat mokytis, taip pat pasiremti kitų šalių patirtimi ir ją pritaikyti vietos sąlygoms, keisti požiūrį, atsižvelgiant į pokyčius bei mokslinius tyrimus.
Dr. Bill McConnell atkreipė dėmesį į valstybės vaidmenį, diegiant naujas vakcinas į imunoprofilaktikos programą: nepakanka tik rasti pinigų, reikia sustyguoti visą mechanizmą. Tai yra politiniai sprendimai, leidžiantys pradėti imunizacijos programą, finansavimo bei vakcinų aprūpinimo užtikrinimas, visuomenės bei specialistų švietimas, programos priežiūra bei kontrolė ir pokyčių inicijavimas, jeigu tokių reikia. Svečias pasidalino patirtimi apie medikų vaidmenį edukuojant visuomenę: dirbant su mergaitėmis ( jei kalbame apie ŽPV), jų tėvais, taip pat politikais bei žiniasklaidos atstovais. Kiekvienas medikas, net ir tiesiogiai neturintis nieko bendro su skiepijimu, turi atlikti profesinę pareigą ir aktyviai skatinti savo pacientus naudotis valstybės suteikiamomis galimybėmis apsaugoti savo ir visuomenės sveikatą.
Dr. Bill McConnell pabrėžė, kad nereikia manyti, jog žmonės žino, kas yra vakcinos – reikia dirbti su kiekvienu, norint pakeisti jo nuomonę, ir naudotis kaskadiniu principu, kai tik galima: aukštesnio lygio specialistas apmokomas vakcinų vertės ir kaip ją komunikuoti ir suteikti žinias žemesnės grandies specialistams.
Latvijos infektologijos centro direktorė Prof. Dr. Baiba Rozentale pateikė Latvijos patirtį Europos Nacionalinių imunoprofilaktikos programų evoliucijos kontekste.
Šiandien latviai gali pasigirti vienu geriausiu Nacionaliniu skiepų kalendoriumi Europoje (skiepijama prieš 13 infekcinių ligų), džiugina ir skiepijimų apimtys. Prof. Dr. Baiba Rozentale tai iliustravo statistiniais rodikliais: 2010 metų rugsėjo mėnesį pradėjus skiepyti mergaites nuo ŽPV infekcijos, jau pavyko pasiekti 47, 4 proc. skiepijimo apimtis toje amžiaus grupėje.
Viešnia pažymėjo, kad kuriant imunizacijos programą, įvertinamos visos prevencinės priemonės, klinikinės vakcinų saugumo ir efektyvumo studijos, PSO ir ECDC rekomendacijos, kitų šalių patirtis, epidemiologiniai duomenys (Latvijai neturint savo epidemiologinių duomenų, remtasi Skandinavijos duomenimis), farmakoekonominiai kriterijai bei prioritetai: kurių užkrečiamųjų ligų prevencijai suteikti pirmumą ir kodėl.
Pasak pranešėjos, pagrindiniai asmenys, suteikiantys informaciją apie vakcinaciją, yra gydytojai, o pagrindinė motyvacija – noras auginti sveiką vaiką ir noras pačiam būti sveiku. Priežastys, dėl kurių gydytojai negali suteikti svarbios informacijos apie vakcinaciją yra žinių ir įgūdžių, atsakomybės, pareigos jausmo bei motyvacijos stoka. Išsami informacija apie vakcinas turi būti nuolat prieinama tiek gydytojams, tiek gyventojams.
Užkrečiamų ligų ir AIDS centro direktorius doc. Saulius Čaplinskas kalbėjo apie galimus sprendimus imunoprofilaktikos sistemos gerinimui Lietuvoje.
S. Čaplinskas pateikė Pasaulio banko statistiką apie išlaidas sveikatos sistemai (% nuo BVP). Lietuva kitų šalių kontekste atrodo labai liūdnai, panašiai kaip Zambija, Uganda ar Nigerija, ir pabrėžė, kad skiepijimo programos tiesiogiai įtakoja BVP augimą, o investicija į imunoprofilaktiką sunkmečio sąlygomis yra geriausias būdas taupyti.
Kalbant apie Europą be sienų, reikia konstatuoti, kad naujų vakcinų prieinamumas tarp šalių skiriasi. Trukmė, kol vakcina įtraukiama į nacionalinį skiepijimo kalendorių taip pat įvairi, tačiau teisinga imunoprofilaktikos strategija leis užtikrinti kiekvieno piliečio sveikatos prevenciją.
Sveikatos reikalų komiteto pirmininkas Antanas Matulas apgailestavo, kad Lietuvoje visuomenės atsakomybė už savo sveikatą labai žema. Tėvai, siekdami saviraiškos, atsisako skiepyti vaiką, taip pažeisdami ir vaiko teises, ir visuomenės interesus. Tuo pačiu jie reikalauja visuomenei suteikiamų privilegijų gauti valstybės finansuojamą gydymą, net ir susidūrę su ligomis, nuo kurių galėjo apsaugoti savo vaiką, jei būtų sutikę jį paskiepyti. Sveikatos apsaugos ministerija turėtų sukurti modelį, pagal kurį būtų taikomi skirtingi privalomojo sveikatos draudimo mokesčio tarifai žmonėms, kurie nepasinaudoja valstybės suteikiamomis sveikatos apsaugos galimybėmis.
Forume kalbant apie nacionalines skiepijimo rekomendacijas, buvo įvardinti artimiausi tikslai: išleisti nacionalines rekomendacijas visiems registruotiems šalyje skiepams nepriklausomai nuo jų finansavimo; atnaujinti/ paruošti skiepijimo kalendorius vaikų, suaugusiųjų ir rizikos grupių asmenims; sukurti elektroninę skiepijimo duomenų bazę, įdiegti standartizuotą skiepų atsisakymo formą, sukurti teisinį pagrindą diferencijuotai PSDF įmokai atsisakantiems.
