Dar mokyklos laikais pamėgau vilioti svetimus vaikinus. Mane prie jų traukia taip, kaip kitas — prie užsieniečių. Iki saldumo smagu paveržti tai, kas priklauso kitai.
Žinoma, dar darželyje mane mokė, kad negražu imti tai, kas ne tavo. Neslėpsiu, per dešimt vyrų vagysčių metų ne kartą pasąmonėje yra sukirbėjęs kaltės jausmas — nelabai smagu suvilioti vyrą, turintį vaikų, arba sudaužyti mylinčios moters širdį. Bet tai išimtys. Šiaip jau nemanau, kad išvystydama suvystytus gražuolius darau didelį nusikaltimą. Savo pomėgį galėčiau palyginti su alkoholio gėrimu: gal ir neprotinga iki paryčių maukti degtinę ar viskį (juoba kad taip nesunku prisidaryti nemalonumų), tačiau tai nėra amoralu — tiesiog šiek tiek nedora, o tai ir yra visų smagiausia.
Kaip įvertinu padėtį
Man nereikia, kad vyras mūvėtų sutuoktuvių žiedą ar laikytų piniginėje moters nuotrauką: aš uoste užuodžiu, turi jis draugę ar ne. Ir niekada neapsirinku. Tačiau ar jis leisis suvedžiojamas, iškart pasakyti keblu, todėl imu tyrinėti padėtį.
Pradedu flirtuoti, stebėdama vyro elgesį. Ir gana greitai jį galiu priskirti vienai iš šių kategorijų:
Neliečiamasis. Yra vaikinų, kurie nesileidžia sugundomi. Pakanka kelių dienų, kad tai pamatytum. Jei vyras neatsako į flirtą, imu abejoti jo kandidatūra. Jei jis dar šiltai atsiliepia ir apie savo draugę, žvejybą laikau nesėkminga. Nešvaistau laiko tam, kurio mano kerai neveikia.
Lengvas laimikis (beveik sužvejojamas). Filipas buvo nuodėmės vertas profesorius iš Prancūzijos. Paryžiuje jo laukė mergina, tačiau iš valiūkiško Filipo žvilgsnio kaipmat sumečiau, kad galiu jį turėti — ir greitai. Taigi griebiausi laputės stiliaus — segėjau trumpus sijonus, svaidžiau užuominas ir dažnai „netyčia” prisiliesdavau prie Filipo. Jau ketvirtą dieną mudu kaip pašėlę mylėjomės mano bute ant kiekvieno plokščio paviršiaus. Romanas buvo neįtikėtinai karštas dvi savaites, o paskui lygiai taip pat greitai išsivadėjo. Kai mudu išsiskyrėm, supratau: man jo visiškai netrūksta — lengvai gavęs, neraudosi praradęs.
Kietas riešutėlis. Tokius vaikinus man labiausiai patinka medžioti. Jie paprastai būna ištikimi savo moterims, tačiau tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje gali neatsispirti meistriškai paspęstai pagundai.
Mano senas bičiulis Darius gyveno su Rolandu, tikru ištikimybės simboliu. Šis jau visą amžinybę draugavo su Sonata, tačiau apie bendrą gyvenimą ar vedybas nebuvo nė kalbos. Ta porelė mane suintrigavo, tad pradėjau tyrimą. Pirmiausia į akis krito, kad Sonata mėgsta prabangą. Jau buvau sukaupusi nemažai patirties, todėl nesunkiai pastebėjau ir jųdviejų santykių spragas. Supratau, jog man dega žalia šviesa. Jei vaikinas įklimpo meilės liūne, kilniai jam ištiesiu ranką.
Ėmiau dažniau užsukti pas Darių — seniems draugams vizitai juk neribojami. Elgiausi labai atsargiai. Nenorėdama Rolando išgąsdinti, stengiausi atrodyti kuo paprastesnė — dėvėjau išblukusius džinsus, patrauklius aptemptus marškinėlius, avėjau seksualias vasarines basutes. Įsitaisydavau ant sofos šalia jo ir klausinėdavau, kaip jam sekasi, ką veikia… Gana greitai jis ėmė pasakoti man apie savo meilės reikalus, o aš supratingai klausydavausi.
Maždaug po penkių mėnesių nusprendžiau, kad jau metas veikti. Vieną vakarą kiek per daug išgėrėme ir pradėjome kalbėti apie seksą. Droviai prisipažinau, kad mėgstu oralinį seksą ir „nuoširdžiai nusistebėjau”, kodėl tiek daug moterų jo kratosi. Nė nereikia sakyti, kad tai nulėmė įvykių eigą. Vakarą baigėme lovoje, o po savaitės jis išsiskyrė su mergina. Jėgaaaa! Išdraugavome aštuonis mėnesius, tačiau pamažu man ėmė darytis neramu, kad prisirišiu prie jo, ir aš patraukiau ieškoti kitų nuotykių.
Kaip nuginkluoti vaikinų vagilę
Man ne visada sekasi nukniaukti vaikinus, ir dėl to paprastai būna kaltos apsukrios jų draugės. Su raumeninguoju architektu Mindaugu kiekvieną šeštadienį susitikdavome žirgyne. Iš to, ką teko išgirsti, supratau, jog jis nepatenkintas savo meilės reikalais. Jo draugė, taip pat architektė, padarė sėkmingesnę karjerą, todėl vaikinas jautėsi pažemintas.
Aš pasiryžau tapti užjaučiančia klausytoja ir jau ėmiau įsivaizduoti, kaip Mindaugas puola man į glėbį, tik staiga vaikinas atšalo. Vėliau sužinojau, kad Mindaugo mergina suprato, kaip kenčia jo ego, ir ėmėsi remontuoti pašlijusius santykius. Jiedu nustojo kalbėti apie darbą — ir jų meilė atsigavo.
Labai nusiminiau, tačiau pasimokiau: šiame žaidime sunkiausiai atmušama korta yra vaikino mergina. Aš visada galiu sužavėti kokia nors naujove, bet ištikima draugė reiškia namų šilumą ir jaukumą. Taigi vaikino draugė beveik visada gali sužlugdyti aistringuosius mano planus — jei tik pati nesupainios kortų.
Prisipažįstu: kurios ne kurios iš šių merginų gudresnės ir už mane. Kartą netekau galvos dėl kompiuterių specialisto Žydrūno. Mes jau pradėjome elektroniniu paštu vienas kitam siųsti meilias žinutes ir net kartu pietauti, bet… Žydrūno mergina Sondra pasirodė esanti irgi ne pirštu daryta. Ji griebėsi pačios gudriausios taktikos. Keletą kartų per savaitę užbėgdavo į biurą ir vis pataikydavo tuo metu, kai eidavom pietauti! Iš Žydrūno sužinojusi, jog susirgau, netgi paskambino pasiteirauti, kaip jaučiuosi. Velniai griebtų, ji man patiko! Nė nepastebėjau, kaip iš potencialios Sondros varžovės virtau jos drauge. O draugių vyrų, tiesą sakant, aš nemedžioju, todėl Žydrūno žavesys greitai nustojo mane akinęs.
Bala jo nematė. Aplink tiek daug vaikinų, kurie prašyte prašosi nuskinami. Gal ir tavasis jau prinokęs…
