Retas Lietuvoje nežino, kad mūsų šalis pirmauja Europoje pagal savižudybių skaičių.
Psichologai ir psichiatrai rašo ir verčia knygas bei rengia forumus ir simpoziumus savižudybių ir jų prevencijos tema, atliekama nemažai mokslinių tyrimų, susijusių su žiniasklaidos poveikiu žmogaus psichinei būklei ir polinkiui į savižudybę. Paskutinė naujovė – televizinė agitacija: „Nepalik žmogaus vieno su jo skausmu. Pasikalbėk!”
Deja, dauguma žmonių (net psichologijos studentų!) vis tiek nežino, kaip reikia kalbėti su žmogumi, išgyvenančiu liūdesį ir neviltį, galvojančiu apie savižudybę ir ketinančiu tai padaryti. Televizijoje rodoma agitacinė reklama tvirtina, kad pakanka vieno pokalbio, jog žmogus pralinksmėtų ir apsikabinęs pašnekovą nueitų nuo prarajos. Realybė yra sudėtingesnė.
Pasiryžęs nusižudyti žmogus retai daro tai spontaniškai ir impulsyviai. Dažniausiai toks poelgis – ilgų dvejonių ir apmąstymų padarinys. Žmogus, ketinantis nusižudyti, paprastai jaučiasi vienišas ir negalintis išspręsti susikaupusių problemų. Tam, kad tokio žmogaus psichologinė būsena pagerėtų, jam reikia nuolat jausti, kad jis yra suprastas ir reikalingas. Nepakanka tiesiog rūpintis žmogaus buitiniais poreikiais, kaip kartais daro rūpestingi tėvai ir kiti šeimos nariai. Reikia kalbėtis, ir ne vieną kartą, o nuolat, ir tai yra sunkiausia. Žmogus turi nuolat suvokti, kad kažkam iš tiesų rūpi jo jausmai, jais domimasi nuolat. O jei esantieji greta bando kalbėti vien tik tam, kad pasijustų svarbūs ir padedantys, tuo pakeltų savigarbą savo pačių akyse, pamažu ateis bejėgiškumo ir susierzinimo jausmas.
„Kaip gi taip, – pagalvosite arba pasakysite. – Aš tiek laiko tau paaukojau: jau dvi savaitės (arba net visą mėnesį) domiuosi tavo savijauta, bandau tave prablaškyti, bandau tau įrodyti, kad gyvenimas yra gražus ir prasmingas, o tu vis tiek kažkuo nepatenkintas.” Kitas žmogus pajus jūsų pastangų dirbtinumą ir nenuoširdumą.
Tikriausiai mano žodžiai dabar sukelia pyktį ir neviltį juos skaitantiems. „Ką gi daryti, jei iš tikrųjų kalbėti apie savižudybę sunku?” – galite paklausti. Visų pirma svarbu pripažinti, kad kiekvienas žmogus turi teisę jausti liūdesį tiek ilgai, kiek jam norisi ar reikia, ir neverta stengtis jo dirbtinai pralinksminti. Kartais liūdinčiam tiesiog norisi, kad jam leistumėte išsipasakoti, pasidalyti savo skausmu.
Manoma, kad pokalbis apie savižudybę gali paskatinti žmogų nusižudyti, jei jis yra apie tai galvojęs. Iš tikrųjų neįmanoma pastūmėti žmogaus, nenorinčio nusižudyti, tai padaryti. Tačiau sunkių ir skausmingų išgyvenimų „įgarsinimas” ir išreiškimas žodžiais padeda geriau juos suokti ir kartu truputį sumažina jų emocinį krūvį.
Kalbėti su žmogumi, galvojančiu apie savižudybę, yra sunku dar ir todėl, kad kito žmogaus skausmas ir liūdesys atgaivina mūsų pačių nemalonius prisiminimus apie akimirkas, kai patyrėme neviltį, bejėgiškumą, baimę. Priešingai nei mano daugelis, skausmą išgyvenančiam žmogui pagerėtų, jei mes patys prisipažintumėme, kad irgi toli gražu ne visuomet jaučiamės laimingi, kad ir mums kartais kyla minčių, jog būtų geriau, jei mūsų nebūtų (aišku, jei tai tiesa).
Apibendrindama norėčiau pasakyti paprastą dalyką – kad padėti kitam galima tik savo kantrybe ir meile. O šių savybių šiuolaikiniams Lietuvos žmonėms, deja, dažniausiai trūksta.
