Nobel biocare

Apsisprendimo laisvė ir atsakomybė

Žodis laisvė iš pirmo žvilgsnio atrodo turintis tik teigiamą reikšmę. Žmogus trokšta laisvės – galimybės nevaržomai, savo nuožiūra elgtis ir veikti – ir kenčia ją praradęs. Tačiau laisvė turi ir tamsiąją pusę, nes susidūrę su pasirinkimo laisve, mes neretai išgyvename didelį nerimą.

Humanistinė ir egzistencinė psichologija sako, kad kiekvienas esame giliausia prasme atsakingas už save. „Žmogus yra toks, kokį pats save sukuria”, – rašė J. P. Sartre‘o. Būdami savo autoriais, nuolat kurdami savo norus, savo veiksmus, savo nesėkmes, galiausiai kuriame save pačius. Taip žvelgdami mes negalime išvengti šios atsakomybės, šios laisvės ir, J. P. Sartre‘o žodžiais tariant, visi „esame pasmerkti laisvei”.

Kalbėdami apie laisvę, neišvengiamai susiduriame su jos neatsiejamais palydovais: atsakomybe, norais, troškimais, sprendimais. Jei esame kuo nors nepatenkinti ir norime reikšmingesnių pokyčių gyvenime, turime mokytis prisiimti atsakomybę. Pirmiausia, suprasti ir pripažinti, kad patys prisidedame prie savo kentėjimo, o po to – apsispręsti keisti mūsų netenkinančius dalykus.

Keletas minčių apie norus

Kai ko nors norime, turime priimti sprendimą, t. y. pasirinkti. Sprendimas – tai lyg tiltas tarp noro ir veiksmo. Tai visuomet atsakomybė ir įsipareigojimas, nes sprendimo tikrumą liudija konkretūs žmogaus veiksmai.

Yra žmonių, kurie negali imtis veiklos, nes nežino, ko nori. Kai kurie nesijaučia turintys teisę ko nors norėti, kiti atsisakydami norų stengiasi išvengti praradimo skausmo („Jei aš niekuomet nenorėsiu, tai niekuomet nebenusivilsiu”). Dar kiti neišgyvena ar neišreiškia savo norų, tikėdamiesi, kad juos atspės aplinkiniai. Kad ir kaip ten būtų, praktiškai kiekvienas žmogus ką nors sprendžia: ką daryti su šiais santykiais – skirtis ar ne? Gimdyti kūdikį ar nutraukti nėštumą ir tęsti sėkmingą karjerą? Likti su mylimuoju ar vykti studijuoti į užsienį? Dažnas, net žinodamas, ko nori (tarkime, mesti rūkyti, pakeisti darbą ar susitaikyti su draugu), tam nesiryžta arba nežino, kaip pasikeisti.

Pastebėjau, kad dažniausiai žmonės turi valios pasiekti tuos dalykus, kurių nori, tiems, kurių nenori, valios neužtenka. Dabar įprasta dangstytis valios silpnumu ir pasakymus „neturiu valios” ar „negaliu prisiversti” koketiškai pateikti kaip kokį pateisinamąjį raštelį. Tačiau paprastai stringa ne valios, o tikro noro. Bėgdami nuo atsakomybės, žmonės išradingai ją perkelia aplinkai – teisinasi tariamai nulemta priklausomybe charakterio tipui („Tu gi žinai, aš impulsyvus”), zodiako ženklui („Esu žuvis, todėl nieko nepadarysi: viena sakau, kita galvoju, trečia darau”), vienturčio vaiko, mamytės sūnelio ar tėvelio lepūnėlės „dalia” (suprask, čia ne aš, o tėvai kalti). Tačiau „auklėjimo klaidos – ne pasiteisinimas, jas reikia ištaisyti saviaukla”, – rašė V. Franklis.

Žmogus dažnai tik nori norėti, nes tai „tinkamas” noras, o prisipažinti, kad tingi, bijo arba visai to nenori, nedrįsta net pats sau. Pasyviai lūkuriuodamas, jis taip ir neprisiima atsakomybės. Iš šalies žvelgiant atrodo, lyg nuspręsti ir daryti konkrečius veiksmus jam būtų pavojinga.

Tegul nusprendžia kitas

Pažvelkime į gana tipišką situaciją. Vyras užmezga romaną su kita moterimi, o žmona dėl tokio jo elgesio nusprendžia skirtis. Vyras neprisiima atsakomybės dėl santuokos nutraukimo ir apgaudinėja save ir kitus, sakydamas, kad „taip išėjo”. Romanas netrukus pasibaigia, skyrybos įvyksta, o vyriškis jaučiasi apgautas, laiko save „susiklosčiusių aplinkybių” auka ir pyksta ant visų moterų, nes „visos jos tokios…”

Sprendimų dilemos paprastai sukelia su laisve susijusį nerimą (kurią moterį pasirinkti?), todėl nemažai žmonių stengiasi kuo ilgiau vengti aktyvių sprendimų. Jie verčia kitus nuspręsti už save ir taip elgiasi su savo partneriais, kad šie patys juos palieka.

Būna ir kitaip. Žmogus, nesiryždamas nutraukti pašlijusių santykių, laukia akivaizdžios partnerio klaidos, kad vėliau jį apkaltintų ir primestų atsakomybę už nutrūkusius santykius.

Galime meluoti sau, tačiau mes priimame sprendimą netgi tuomet, kai nieko nesprendžiame ar manipuliuojame kitais, siekdami, kad jie nuspręstų už mus. Tik pripažinę savo elgesį ir indėlį į mums nepatinkančią situaciją galime tikėtis pokyčių, nes tuomet savo dėmesį sutelksime ne į aplinkos, o į savęs paties keitimą. Apsimesti, kad „neturime” pasirinkimo, žmogiška, tačiau žaisdami slėpynes patys su savimi, nustojame būti savo likimo šeimininkais.

Snieguolė Kirijanovienė



TAIP PAT SKAITYKITE