Nuo neatmenamų laikų buvo ieškoma amžino gyvenimo paslapties.
Mįslingus alchemijos meno praktikų bandymus išrasti filosofinį akmenį, galintį bet kokį metalą paversti auksu, visuomet lydėjo ne ką menkesnis siekis sukurti panacėją, nugalėsiančią visas ligas ir pailginsiančią žmogaus gyvenimą. Amžinas gyvenimas aprašytas literatūroje ir apdainuotas muzikoje, bet šiais laikais, taip sparčiai plėtojantis biologijos mokslams, panašu, kad tai gali tapti realybe.
Kaip rašo „The Economist”, pirmiausia svarbu išsiaiškinti, kodėl gyvi organizmai sensta. Principas čia išties panašus kaip ir mechanikoje: bet kas, atėjus laikui, susidėvi. Tačiau jei sudėvėtas mašinų dalis galima pakeisti, kodėl nepamėginus to paties su gyvais organizmais?
Vis dėlto lieka kitas svarbus klausimas – ar verta? Dėl to, regis, net ir pačioje gamtoje slypi prieštara. Be abejo, kiekvieno organizmo tikslas yra išlikimas, kova už būvį, nes tai užtikrina, kad bus įvykdyta jo reprodukcinė programa. Bet kokie senatvės požymiai mažina galimybę susirasti tinkamą partnerį. Tačiau suteikdamas gyvybę palikuonims organizmas naudoja savo resursus, vadinasi, sensta ir dėvisi. Atrodytų, kad senėjimas kiekvienam yra neišvengiamas.
Be abejo, kaip rašo „The Economist”, kiekvienas anksčiau ar vėliau nuo ko nors mirsime, viskas, ką galime padaryti – tai atitolinti. Mokslas to tikslo siekia trimis kryptimis: galima stengtis užkirsti kelią senatviniams ląstelių procesams, bandyti kovoti su to padariniais arba tiesiog pasninkauti.
Kodėl mes senstame? Turbūt aiškiausiai į šį klausimą atsako nepriklausomas tyrinėtojas Aubrey de Grey, šiuo metu dirbantis Kembridže, Anglijoje. Daugelis tos pačios srities kolegų jo idėjas laiko veikiau išmone nei moksline teorija, bet jis mano, kad yra septyni senatvės slibinai, su kuriais susidorojus, galima pailginti gyvenimą.
Ląstelių nykimas, ląstelės priešinimasis natūraliai mirčiai (apoptozei), genų mutacijos ląstelės branduoliuose ir mitochondrijose, nereikalingų medžiagų kaupimas ląstelės viduje ir išorėje bei kenksmingų cheminių junginių kaupimas ląsteles palaikančiose audiniuose – tokia senėjimo proceso schema.
Visa tai atrodo labai komplikuota, bet kaip rašo „The Economist”, verta atkreipti dėmesį į tai, kad net penkios daktaro de Grey‘aus pateiktos schemos dalys tiesiogiai susijusios su oksidacija. O tame gali slypėti ilgaamžiškumo paslaptis.
Oksidacija yra išties sudėtingas ląstelės procesas, apie kurį ne vienam turbūt yra tekę mokytis biologijos pamokose. Trumpai tariant, jos metu medžiagoms jungiantis su deguonimi išsiskiria energija. Tai, be abejo, žūtbūtinis organizmui procesas, bet kaip ir visa kita, lazda čia taip pat turi du galus. Dalis deguonies yra sunaudojama energijos gaminimo procese, bet kita dalis jungiasi į aktyvias molekules, vadinamas laisvaisiais radikalais, kurie pažeidžia kitas ląsteles, tokias kaip DNR, bei baltymus. Vadinasi, atsikratę laisvųjų radikalų, sulėtinsime senėjimo procesą.
Toks ir yra daugelio stebuklus reklamose žadančių preparatų tikslas: antioksidantais neutralizuoti laisvuosius radikalus. Vykstant oksidacijai įvykę pakitimai ląstelėse gali tapti vėžio priežastimi.
Nuodugniai išsiaiškinus šį procesą svarbu surasti būdų, kaip to išvengti. Nuo seno žinoma, kad vitaminas C yra natūralus antioksidantas, bet iki šiol nėra įrodymų, kad dideli kiekiai šio vitamino gali duoti didelę naudą.
Kaip rašo „The Economist”, prieš kelerius metus mokslinės gerontologijos pradininkas Bruce’as Amesas atliko tyrimus su pagyvenusiomis laboratorinėmis pelytėmis. Jis ištyrė, kad maitinamų tam tikromis medžiagomis pelių mitochondrijų veikla suaktyvėja ir jos tampa energingesnės. Negana to, dėl šių medžiagų sumažėja neigiami oksidacijos padariniai ląstelėse.
Daktaras Amesas mano, kad panašų rezultatą galima pasiekti vartojant vitaminus, bet kol kas tyrimai atlikti tik su pelytėmis. Vargu ar greitu laiku galima laukti, kad tokie bandymai su vitaminais bus atliekami žmonėms, juolab kad kainuoja tai išties nemažai, o ir vitaminus žmonės perka it patrakę, todėl farmacijos firmoms nėra jokio poreikio tokius tyrimus finansuoti.
Kitas būdas atitolinti senatvę yra ne stengtis užkirsti kelią jos procesams, bet ir kovoti su padariniais, bent iš dalies pasiekti nemirtingumą (partial immortalization), kitaip tariant, paseno – keisk nauju.
Sparčiai besivystanti vadinamoji regeneracinė medicina siekia, kad susidėvėjusius ar dėl kitų priežasčių nefunkcionuojančius organus galima būtų pakeisti naujais, išaugintais iš kamieninių ląstelių. Apie avelę Doli girdėjome visi, apie audinių ir organų auginimą iš kamieninių ląstelių taip pat dažnas iš mūsų šį bei tą žino. Vis dėlto bet kokius etinius svarstymus šį kartą palikime nuošalyje.
Visos organizmo ląstelės, išskyrus kamienines bei lytines, pasiekusios tam tikrą fiziologinę stadiją, liaujasi daugintis, t. y. jaunų žmonių ląstelės dalijasi greičiau nei senų, o galiausiai išvis liaujasi. Šiam ląstelėje esančiam mechanizmui apibūdinti vartojamas Hayflick limito terminas, kitaip vadinamas biologiniu laikrodžiu – tai genetinis užraktas, neleidžiantis ląstelei toliau daugintis.
Taigi atitolinti senatvę galima apėjus Hayflicko limitą, kitaip tariant, „nulaužus” ląstelės programą, idant ji vėl imtų daugintis. Vis dėlto daugelis sutinka, kad tai pavojinga dėl vėžio grėsmės, nes būtent vėžinės ląstelės turi savybę sparčiai ir nekontroliuojamai daugintis. Toks metaforinis „jaunystės eliksyras” gali parodyti tiesų kelią mirties link.
Kitas būdas – susidėvėjusius organus bei audinius pakeisti naujais, išaugintais iš kamieninių ląstelių. Tą ir siūlo regeneracinė medicina. Tai suteiktų galimybę nebefunkcionuojančias, pasenusias žmogaus organizmo dalis it susidėvėjusias mašinos detales išmesti lauk, pakeičiant jas naujutėlaitėmis. Būtume sau kaip kokie gatvėmis važinėjantys antikvariniai „vabalai”, kurių visos detalės pakeistos, užtat ir skrieja su vėjeliu. Bet reikia pripažinti, kad iki to – dar ilgas kelias.
O štai tam, kad keistume mitybos įpročius, jokių mokslinių revoliucijų nereikia. Atlikti tyrimai su gyvūnais atskleidė, kad kalorinis apribojimas (caloric restriction) lėtina senėjimo procesus ir pailgina gyvenimą. Tai nereiškia, kad reikia badauti, bet turėtumėte valingai pasiryžti suvartoti vos tris ketvirtadalius dietologų rekomenduojamo kalorijų kiekio.
Skamba neįtikėtinai, bet pažvelgus per evoliucijos prizmę visa tai atrodo logiškai. Juk badaujantis organizmas negali suteikti gyvybės sveikam palikuoniui, todėl bado atveju yra kur kas naudingiau sutelkti visą energiją natūralioms organizmo apsaugos ir atsinaujinimo funkcijoms skatinti, idant būtų išsaugotos jo reprodukcinės galimybės.
Mokslo istorijoje būta daug bandymų paaiškinti tokią paslaptingą ląstelių reakciją į maisto ribojimą. Dr. Sinclairo nuomone, tai susiję su fermentais sirtuinais, kurių aktyvinimas ilgina gyvenimo trukmę. Tikima, kad šiuos fermentus suaktyvinti galima, liaudiškai tariant, pasninkaujant arba maitinantis tokiu maistu, kuriame būtų sirtuinus stimuliuojančių medžiagų. Toks, mokslininkų nuomone, yra raudonasis vynas – gėrimas, kurio puikios savybės jau niekam ne paslaptis.
Tokios tat senatvės atitolinimo perspektyvos, kurios, kaip rašo „The Economist”, yra išties daug žadančios. Daktaro de Grey‘aus įsitikinimu, daugeliui iš mūsų ateityje gali tekti lyžtelti nuo amžių amžinųjų išsvajoto jaunystės eliksyro.
