Galimybė atsistoti ir eiti po septyniolikos vežimėlyje praleistų metų prilygsta stebuklui. Tačiau dėl nepakankamo valstybės rūpesčio neįgaliaisiais tai lemta patirti ne visiems.
Didžiausia laimė – stovėti
„Jūs nesuvokiate, kokia laimė stovėti, būti vertikalioje padėtyje. Kaip gera matyti dangų ne gulint lovoje, o stovint prie lango”, – aiškina Raimonda Taškūnaitė, o tie, kurie ją pažinojo tik sėdinčią vežimėlyje, pamato, kokia aukšta ši mergina. Ji pabrėžia, kad tas dviejų metrų kelias nuo lovos iki lango yra pats sunkiausias.
Tokį atstumą Raimonda nueina maždaug per dešimt minučių. Tai laikas, kai suaktyvėja kraujotaka, įsitempia raumenys. Šis procesas skausmingas, todėl mergina ją stebinčiųjų prašo nekalbėti, nešlamėti. Kiekvienas garsas einančiajai sukelia skausmą.
Tolesnis kelias tampa lengvesnis, žingsniai greitesni. „Aš eisiu ir be aparato”, – tvirtina Raimonda, kol kas stovinti ir žingsnį žengianti tik su jai pagamintu ortezu.
Ortezas pakeitė gyvenimą
Privačios slaugos tarnybos slaugytoja-padėjėja Kristina Sidorovičiūtė pas R.Taškūnaitę ateina kasdien. Prieš parengdama kelionei savo pacientę, padaro kojų pramankštą. Tuomet uždeda ortezą, kuris mobilizuoja čiurnų, kelio, klubo sąnarius, užfiksuoja stuburą tiesinančias atramas, kelių sąnarių lankstus. Ortezas suteikia stabilumą žmogui esant vertikalioje padėtyje. Juo slaugytoja savo pacientę „aprengia” maždaug per dešimt minučių. Tuomet Raimonda pastovi, pasiremdama į vaikštynę žengia pirmuosius žingsnius.
„Atsistojus pasikeičia kvėpavimas, akiplotis, pojūčiai”, – aiškina Raimonda, daugiau kaip pusantro dešimtmečio nežinojusi, kokia savijauta esant vertikalioje padėtyje. Slaugytoja atidžiai stebi kiekvieną savo pacientės judesį.
Ortezą ligonei pagamino bendrovė „Ortopedijos technika”. Jis pritaikytas prie ūgio, kūno linijų. Ilgai gulėjusiam ligoniui judant tiesinasi stuburas, keičiasi organizmo funkcijos, todėl aparatą reikia keisti kas dveji metai.
Aparatas iš esmės pakeitė R.Taškūnaitės gyvenimą.
Butą įrengė geradariai
Nelaimė, kai lūžo šeštasis kaklo slankstelis, Raimondą ištiko 1992-aisiais. Tuomet jai buvo 19 metų. 20-ąjį gimtadienį mergina sutiko ligoninėje. Metams liga jauną merginą prikaustė prie lovos. Po to sekė operacijos, reabilitacijos, gulėjimas namuose tarp keturių sienų žvelgiant į lubas.
„Neįgaliam tapusiam žmogui reikia padėti ant stalo pinigų ir palikti jį vieną”, – šiandien moko kitus R.Taškūnaitė. Jau dešimt metų ji gyvena viena, savarankiškai. Merginos mamai Zinaidai Taškūnienei iš pradžių buvo labai baisu dėl tokio dukters sprendimo, tačiau prisivertė paklusti. Šiemet tėvai Raimondai nupirko naują vieno kambario butą Savanorių prospekte. Šis prie pat „Ortopedijos technikos” bene prieš dvidešimt metų pradėtas statyti namas Kauno savivaldybės buvo numatytas neįgaliesiems. Tačiau savivaldybė neįstengė tesėti jiems duotų pažadų.
Dabar užbaigtas statyti daugiabutis yra privatus. Raimondos tėvai buvo priversti imti iš banko didelę paskolą, kad tik dukrai būtų geriau.
Įrengti butą taip, kad jame galėtų gyventi neįgali mergina, padėjo geri žmonės. „Vieni jų – Dalia ir Augustinas Rakauskai, paskyrę šiam tikslui labai daug lėšų”, – su didžiausiu dėkingumu šiuos žmones mini R.Taškūnaitė. „Žiūrėkit, kaip man viskas patogu”, – rodo mergina neįgaliajai pritaikytą virtuvę, vonią, tualetą, ranktūrius visame bute.
Išmoko būti savarankiška
Raimonda mėgsta šeimininkauti. Jau seniai išmoko kepti pyragus, nepaisant, kad dešimtis kilogramų miltų yra išbarsčiusi. „Pirmo žingsnio” įmonė jai padovanojo lentutę su dantukais, ant kurių uždėta mėsa neslysta, peilius, kurių rankenos statmenos geležtei. „Tai brangiausi mano daiktai. Kai pats duonos atsipjauni – visai kitoks jos skonis”, – ypatinga patirtimi dalijasi Raimonda ir rodo, kaip nelanksčiais pirštais ima peilį.
Anksčiau jį suimdavo riešais, dabar, kuo daugiau judant su ortezu, net ir rankos tvirtėja. Mergina kai kuriuos drabužius skalbia pati ir teigia: „Gėda būtų skalbykle skalbti, juk turiu rankas.”
Slaugytoja-padėjėja K.Sidorovičiūtė sako, kad R.Taškūnaitė bėgios, jei ir toliau taip stengsis. „Labai didelį įspūdį daro Raimondos kantrybė ir atkaklumas”, – aplankiusi ligonę pabrėžė Valstybinės ligonių kasos Ortopedinės technikos kompensavimo skyriaus vedėja Aira Mečėjienė.
R.Taškūnaitės įsitikinimu, atsistoti ant kojų galima tik labai daug dirbant ir gyvenant namuose, o ne ligoninėje.
Vieniši neįgaliųjų savaitgaliai
Jaunos merginos atkaklumas, meilė gyvenimui yra tas stebuklas, kuris jai padėjo atsistoti ant kojų. Šios charakterio savybės kaip magnetas traukia gerus žmones.
Valstybės parama neįgaliesiems, gyvenantiems namuose, yra apgailėtina. Norėdama gyventi viena R.Taškūnaitė iš savo neįgalumo pensijos turi prasimaitinti, apsirengti, susimokėti komunalinius mokesčius, taip pat už pokalbius telefonu, televiziją, nes tai yra gyvybiškai svarbus ryšys su pasauliu.
Merginai reikia higienos ir slaugos priemonių, specialių buities reikmenų. Reikia slaugytojos ortezui uždėti ir nuimti. Tačiau valstybė sumoka tik už tris slaugos valandas darbo dienomis. O savaitgaliais? Nevaikščiodama savaitgaliais Raimonda prarastų penkių dienų įdirbį.
R.Taškūnaitei slaugą savaitgaliais vienus metus pažadėjo kompensuoti „Pirmo žingsnio” direktorius Algimantas Astrauskas. Negana to, jis apmoka už merginos mankštą, masažus, padovanojo ne tik buities reikmenų, bet ir ypatingą čiužinį, gelio pagalvėlę.
Kauno savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Zenonas Abramavičius patikino: savaitgaliais jokios slaugos paslaugos neteikiamos. Tai gali daryti tik artimieji, o jei jų nėra, belieka slaugos ligoninė. Tačiau valdininkas pripažino, kad valstybei neįgaliųjų priežiūra jų namuose yra gerokai pigesnė, todėl ketinama spręsti slaugos savaitgaliais problemą.
Darbo dienomis slaugos paslaugas kauniečiams teikia Socialinių paslaugų centras. Jame dirba 45 darbuotojai, aptarnauja 400 neįgaliųjų. Jiems tenka laukti ne tik kol ateis po aštuonis žmones kasdien aptarnaujantis žmogus, bet ir eilėje, kad iš viso galėtų tokią paslaugą gauti.
Džiaugiasi, kad neišprotėjo
Kaip R.Taškūnaitė gyvens po metų? „Esu dėkinga Dievui, kad neišprotėjau, kai negalėjau pasiekti man paliktos stiklinės vandens, o burna džiūdavo iš skausmo. Negalėdavau paspausti elektros jungiklio ir juodoje tamsoje šviesą teskleisdavo baltos kačiuko letenėlės”, – liūdnais prisiminimais dalijasi mergina, didžiausiu savo draugu vadinanti katinėlį Simą.
Dabar ligonė, porą valandų pavaikščiojusi po kambarį, naktį miega sveiko žmogaus miegu. Judant pagerėja kraujotaka, smegenys gauna daugiau deguonies ir nebelanko liūdnos mintys.
Kalniečių poliklinikos vidaus ligų gydytoja Danutė Raižienė giria savo pacientę R.Taškūnaitę už optimizmą, kovą su negalia. Poliklinikos medikai neįgaliesiems teikia tik medicinos paslaugas: parašo receptus ir suleidžia vaistų, perriša žaizdas. Slaugos nei reabilitacijos paslaugų neteikia.
Nepaisant to, R.Taškūnaitė kasdien vis labiau jaučia savo kūną ir tiki, kad jis dar labiau sutvirtės. „Viskas įmanoma, bet prieš tai turi būti labai sunku. Mane sustiprino kančia”, – įsitikinusi R.Taškūnaitė ir viliasi, kad valstybė nepaliks neįgaliųjų vienų savaitgaliais, ilgomis švenčių dienomis.
Aira Mečėjienė, Valstybinės ligonių kasos skyriaus vedėja
Valstybinė ligonių kasa neįgaliesiems kompensuoja jiems reikalingą ortopedinę techniką: stuburo įtvarus, galūnių protezus, batus ir visa kita. Šiemet šiam tikslui skirta 42 mln. litų. Kiekvienam ligoniui priemonės taikomos individualiai. Lietuvoje jas gamina dešimt ortopedijos technikos įmonių.
Simonas Streikus, Privačios slaugos tarnybos direktorius
Svarbiausi reikalavimai slaugytojui – suvokti slaugomojo poreikius, būti nuolankiam, patylėti, kai to reikia, suteikus paslaugas visus daiktus palikti savo vietose, neardyti įprastos namų tvarkos. Vien ortopedinės technikos neįgaliajam negana, o valstybė deramos slaugos neužtikrina.
Algimantas Astrauskas, individualios įmonės „Pirmas žingsnis” direktorius
Mes galime padėti visiems neįgaliesiems, tačiau šiemet valstybė mūsų teikiamų paslaugų finansavimą sumažino net 9 proc. Europos Sąjungoje ortopedijos technikai ir neįgaliesiems teikiamoms paslaugoms kompensuoti skiriama 10 proc. vaistams skiriamų lėšų sumos. Lietuvoje ji sudarytų 70 mln. litų, bet skirta beveik perpus mažiau.
Paslaugų rūšys ir įkainiai
Suaugusiam sergančiam žmogui jo namuose gali būti teikiamos trijų rūšių paslaugos. Tai skatinamosios paslaugos, slaugos paslaugos, kurias teikia gydytojas bei slaugytojas, ir paliatyviosios slaugos paslaugos, kurias teikia gydytojas, slaugytojas ir socialinis darbuotojas.
Vienas slaugytojo, teikiančio skatinamąsias paslaugas, vizitas įkainotas 13 Lt, gydytojo – 24 Lt. Slaugytojo, teikiančio slaugos paslaugas, – 46 Lt už vieno žmogaus priežiūrą vieną mėnesį, ligonį aplankant vidutiniškai 1–3 kartus. Paliatyviosios slaugos paslaugų namuose įkainis – nuo 17,6 Lt iki 52,7 Lt.
