Anksčiau suaugusieji buvo gerbiami vien jau todėl, kad jie suaugusieji. Šiandien pyplys gali drąsiai išrėkti mamai, kad ji užsičiauptų, nes trukdo žiūrėti filmuką, o darželio auklėtoja turinti pasitraukti iš kelio, nes stovinti ant jo mašinyčių trasos.
Kas atsitiko? Kodėl vaikai dažnai negerbia suaugusiųjų? Ar esame teisūs, kaltindami smurtą rodančią televiziją, kur tarp įsakmaus tono ir vyriškumo dedamas lygybės ženklas, spartėjantį gyvenimo tempą ir nemandagius kaimynus, kuriuos irgi ne visada galime pasirinkti?
Kas yra pagarba
Kiekvienas žmogus, remdamasis savo vertybių sistema, pagarbą supranta savaip. Vieni mano, kad jeigu bijo, vadinasi, gerbia. Kiti „gerbia” dėl žemos savivertės, jausdamiesi priklausomi nuo to asmens ir tikėdamiesi sau naudos. Treti atsižvelgia į autoritetus ir siektinus pavyzdžius. O kartais turime gerbti kitus, nes juos paprasčiausiai mylime ir jais rūpinamės. Pagarba – tai ne kažkas ypatinga, o tiesiog kito žmogaus supratimas ir priėmimas tokio, koks jis yra. Tai tarsi kvepalai, kurie „nepjauna” nosies, bet be jų kažko trūktų…
Vaikas nėra draugas
Sutikite – daugelis mūsų vargu ar išdrįstume tėvui nemandagiai atšauti, kad mums jau seniai pabodo klausytis jo paistalų apie blogėjantį gyvenimą, kaip ir nekimbate į atlapus, nes nepritariate jo nuomonei. O su savo vaikais kažkodėl elgiamės kitaip, leisdami jiems būti mūsų „draugeliais”. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad kol vaikas yra mažas, jo ir tėvų santykiai yra vertikalūs – tėvai yra atsakingi už savo atžalą. Puiku, jeigu tarpusavio santykiai yra draugiški, bet argi mes renkamės draugus, su kuriais būtų tokie nelygiaverčiai santykiai? Kas kita, kai tėvų ir vaikų santykiai tampa horizontalūs – dalinamasi lygiaverte atsakomybe už santykius. Tik tada galima tapti dar ir draugais, nes bendrauja suaugę žmonės. Taigi, kol vaikas yra mažas, jūs privalote juo pasirūpinti, todėl neturite jaustis bejėgiai, norėdami pasakyti „ne”. Jums visiškai nebūtina aiškinti ir teisintis, kodėl jūs iš jo kažko reikalaujate. Žinoma, argumentas „todėl, kad aš taip sakau” nėra pats tinkamiausias. Tą patį galima pasakyti daug švelniau, pavyzdžiui, „tu turi pavalgyti, nes aš, kaip mama, privalau pasirūpinti, kad tu būtum sotus”.
Taisyklės suteikia saugumo<
Normaliam mažylio vystymuisi taisyklės yra būtinos. Vaikas dar nežino, kas yra gerai, o kas – ne. Pasaulis – didelis ir, jeigu jį palieki nesusistemintą, vaiką apima panika. Apibrėžus tam tikras sritis, nurodžius taisykles, viskas kitaip.
● Pamokykite gerų manierų: gerbti kitą žmogų, būti mandagiam, nenaudoti jėgos, nemeluoti, nevogti. Išmokykite vartoti žodelius „ačiū”, „atsiprašau”, „viso gero”. Jeigu vaikas užmiršta pasisveikinti ar kam nors padėkoti, padarykite tai už jį. Tikėtina, jog kitą kartą jis to nepamirš.
● Svečiuose taip pat galioja gero elgesio taisyklės. Išmokykite neimti svetimų daiktų neatsiklausus šeimininkų, nepertraukti suaugusiųjų kalbos, o jei prireikia įsiterpti, prieš tai atsiprašyti.
● Savo prašymus mažylis turi mokėti išreikšti ramiu balsu. Vaikas turi žinoti, kad nepagarbus tonas ar negražūs žodžiai gali įžeisti.
● Nebauskite ir nereikalaukite prievarta dirbtinės pagarbos – kartais vaikas tiesiog per mažas. Be to, puikiai žinome, ko verta pagarba, meilė, draugystė ar ištikimybė per prievartą. Pakanka, jeigu mažylis pagal savo amžiaus galimybes moka pasisveikinti, atsisveikinti, padėkoti, paprašyti, moka palaukti ar ramiai pabūti.
„Jūs” ar „tu”?
Daugeliui kreipimasis į suaugusiuosius „jūs” ir pagarba – neatskiriami dalykai. Tačiau ikimokyklinukui dar sunku suprasti, kuo šie kreipiniai skiriasi. Tik atšventusį penktąjį ar net šeštąjį gimtadienį vaiką jau galima mokyti pagarbos suaugusiesiems, kreipiantis į juos „jūs”. Žinoma, jei jums tai svarbu kaip gražus fasadas, dirbtinio mandagumo visad galima pasiekti mokymu. Tačiau vaikas gali pradėti nekęsti šio žodžio. Pagarba neturėtų sukelti kažkokių didelių sunkumų ar nepatogumų – priešingai, turėtų suteikti lengvumo ir gerumo. Jeigu rodyti pagarbą kitam yra labai sudėtinga ir sunku, jeigu mažylis labai tam priešinasi arba po „pagarbos pamokų” elgiasi dar blogiau, reikėtų atkreipti dėmesį į jo elgesį, jausmus, gyvenimo vertybes. Gali paaiškėti, kad jis yra lepinamas, perdėtai globojamas arba auklėjamas pernelyg griežtai, jo poreikiai nesuprantami ir nepatenkinami. Iš tiesų reikia atkreipti dėmesį į savo elgesį, jausmus ir vertybes – vaikai visa tai nusikopijuoja nuo tėvų. Tada gali paaiškėti ne tik auklėjimo problemos, bet ir pačių tėvų asmeninės problemos, kurias pradėjus spręsti aiškėja suaugusiųjų vertybių „patikimumas”.
Gerbkite patys
Turbūt nustebsite – specialiai pagarbos mokyti mažylio nereikia. Visų pirma reikėtų mums, suaugusiesiems, patiems rodyti pagarbą, pagrįstą draugiškumu ir supratingumu tiek aplinkiniams, tiek savo vaikams. Suaugęs žmogus turi suprasti vaiko poreikius – tai pirmas žingsnis mokantis pagarbos. Jeigu mažylis yra gerbiamas, jis auga kaip sveika asmenybė, kuriai netrūksta savigarbos. Tuo pačiu vaikas atsilygina ir šalia jo esantiems, nes kitaip net ir nemoka.
Deja, mažieji gana dažnai mato daug pavyzdžių, kaip nereikia elgtis ir kaip negerbti kitų: užtenka pažvelgti, kaip žmonės lipa į autobusą, išeina po pamaldų iš bažnyčios, kaip žiūri vienas į kitą, ką kalba apie „kitokį” žmogų, ką rodo televizija, kokie žodžiai sklinda iš radijo. Dabar visiškai normalus elgesys atrodo išskirtinai geras: mes nustembame, kai mus praleidžia pėsčiųjų perėjoje, užleidžia vietą autobuse ar atsiprašo netyčia stumtelėję.
Vaikai mokosi iš to, ką mato. Todėl neskubėkite smerkti ir neigiamai vertinti aplinkinių, ypač kai kalbate apie mažylio mylimus žmones: senelius, darželio auklėtoją, mokytoją. Stenkitės nevartoti įžeidžiančių žodžių, o vadovaukitės nuostata „ne viskas yra taip, kaip atrodo”. Vaikai neretai supranta ne tik tai, ką jūs pasakėte, bet ir ką norėjote netiesiogiai pasakyti. Žinoma, matomą netinkamą kitų elgesį įvardyti reikėtų, kad mažasis suprastų, kas yra gerai, o kas – ne. Tačiau tik tiek. Nors ir ne kiekvienas žmogus yra vertas pagarbos, tačiau mes, suaugusieji, neturėtume to komentuoti, „pagražindami” savo nuomonę įvairiais žeminančiais ir žeidžiančiais žodžiais vaikų akivaizdoje.
Bet jei jis vis dėlto…
… nepaisant jūsų pastangų vaikas yra atžagarus daktarei, įspyrė auklėtojai ar pareiškė močiutei, jog ji „neturi teisės jam aiškinti”. Ką daryti?
● Sustabdykite mažylį ir ramiai paaiškinkite, kad šitaip elgtis negalima. Sugriebkite už pakeltos prieš močiutę rankos, nusiveskite kitur. Tik jokiu būdu negėdykite ir negrasinkite įskųsti jį, tarkim, policijai.
● Liepkite atsiprašyti. Net jei mažylis to daryti nėra linkęs, atsiprašykite už jį jam esant šalia.
● Jei vaikas nekreipia dėmesio į jūsų žodžius, tai yra pakankamas pagrindas jį bausti. Tik skirdama bausmę, atsižvelkite į amžių. Ir nepamirškite, jog bausmės baimės sukurtas vaiko elgesys neturi jokios vertės. Pagalvokite, kas bus, kai jis nebebijos.
Renata Maslauskienė, Konsultavo psichologė Dovilė Jankauskienė
