Kartais susirūpinimas neturi pagrindo, nes dažniausiai ramus vaikas yra tiesiog Dievo dovana. Ramūs vaikučiai noriai valgo, valgydami nesimuisto, o pavalgę užmiega. Jų miegas saldus, pertraukiamas tik alkio jausmo, apie kurį santūriai pranešama mamai. Prabudę jie dairosi aplinkui ir ramiai laukia, kol mama baigs ruošti pietus. Jie netriukšmauja be reikalo ir nereikalauja paimami ant rankų. Tokiu atveju sakoma, kad kažkam iš tiesų labai pasisekė…
Obuolys nuo obels…
Kai tėvai klausia, ar jų vaikas ne pernelyg ramus, dažniausiai jie nori sužinoti, ar jis ne per mažai judrus, ar ne per mažai taria garsų, ar ne per mažai išreikštos jo emocijos. Tad gydytojas turėtų įvertinti bendrą vaiko būklę bei vystymosi rodiklius. Jeigu šie dalykai nekelia problemų, vaikas valgo, miega ir vystosi atitikdamas normas – tuomet tikriausiai šio mažylio tėvai (arba bent vienas jų) patys yra ramaus būdo. Kadangi vaikas iš tėvų paveldi ne tik akių spalvą, bet ir temperamentą, tikėtina, kad flegmatiški tėvai augins panašaus temperamento vaiką. Aišku, abiejų tėvų genų kombinacijos gali nulemti naujus tiek išvaizdos, tiek charakterio bruožus, todėl nė vienas vaikas nėra tiksli savo tėvų kopija.
Kas tas temperamentas
Temperamentas yra žmogaus reakcijų į pasaulį visuma, o kiekvieno žmogaus reakcijos yra skirtingos. Skiriasi jų intensyvumas, tempas ir ritmas, todėl ne visi žmonės vienodai aktyvūs ir energingi. Pvz.: vienas vaikas, pamatęs svetimą žmogų, verkia, kitas – atsargiai stebi, o trečias – bando užmegzti kontaktą. Jau pirmomis vaiko gyvenimo dienomis ar net valandomis galima daug pasakyti apie būsimą charakterį. Vieni kūdikiai būna rėksniai ir dirglūs, nemėgsta pasikeitimų, nereguliariai valgo ir miega. Tai sunkaus temperamento vaikai, todėl juos auginantys tėvai yra priversti pamiršti poilsį. Kiti vaikai ramūs, palankiai vertina naujoves, turi daugiau ar mažiau nusistovėjusį dienos režimą, greitai prisitaiko prie naujų situacijų. Tai lengvo temperamento vaikai, kuriuos auginti – vienas malonumas. Išskiriamas dar vienas temperamento tipas, vadinamasis drungnasis. Šio tipo vaikai tingūs, lėtapėdžiai, vengiantys naujų situacijų ir lėtai prisitaikantys prie aplinkos. Skirtingi temperamentai – skirtingi vaikai. Liūdniausia tai, kad temperamentas yra gana pastovus dalykas ir, kad ir kaip norėtume, šansų jį pakeisti turime labai mažai.
Raidos sutrikimai
Tačiau kartais tėvai suabejoja, ar jų pernelyg ramus vaikas tiesiog flegmatikas. Aišku, puiku, kad jis ramus ir gerai miega, bet kodėl nesišypso arba šypsosi tik sau? Kodėl netaria jokių garsų, neguguoja, kodėl vangus ir nesidomi aplinka? Kodėl nekrykštauja, nesijuokia ir nerodo džiaugsmingų emocijų, pasirodžius mamai? Taigi gal kažkas negerai…
Kartais pernelyg didelis ramumas (vangumas, mažas aktyvumas, emocijų skurdumas) gali būti dėl raidos sutrikimo. Dauguma negerų dalykų gali išryškėti tik vaikui augant, o pirmais mėnesiais raidos sutrikimas gali būti nepastebimas, nebent vaikas gimtų su akivaizdžiais išvaizdos trūkumais, kurie iš karto leistų įtarti kokią nors ligą ar genetinį sindromą. Klausimai tėvams iškils vėliau, ypač jei jie turės su kuo palyginti savo mažylį. Tada, kai atėjus laikui nesulauks tikėtino veiksmo – galvos kėlimo, šypsenos, atsisėdimo…
Raidos sutrikimą galima įtarti, jei:
● 2–3 mėn. vaikas
nereaguoja į garsus
nebando kelti galvos, jo raumenys suglebę ar labai įtempti
vengia akių kontakto
● 3–4 mėn. vaikas
netaria jokių garsų
neseka daiktų akimis
nesišypso kalbinamas
● 4 mėn. vaikas
nesiekia žaislo, nekiša jo į burną
nesidžiaugia bendravimu su žmonėmis
● 5 mėn. vaikas
nesivarto
● 6 mėn. vaikas
neatpažįsta tėvų ir kitų šeimos narių
nekrykštauja, nesijuokia balsu
● 7 mėn. vaikas
nenori būti glamonėjamas
nesidžiaugia aplinkui esančiais žmonėmis, nerodo emocijų
● 8 mėn. vaikas:
savarankiškai nesėdi
● 9 mėn. vaikas:
nestovi su pagalba
nebando kramtyti kieto maisto
netaria daug skirtingų garsų
● 12 mėn. vaikas
netaria skiemenų
nereaguoja šaukiamas į savo vardą
nenaudoja gestų (nepurto galvos, nemojuoja rankyte)
Kas kaltas
Vaikų raidos sutrikimus gali lemti įvairios priežastys – tai ir genetinės ligos, nėštumo arba gimdymo patologijos, lėtinės mamos ligos, galvos traumos, persirgtos infekcinės ligos ir kt. Kai kurių jų būtų galima išvengti (pvz., mamos piktnaudžiavimo alkoholiu), o kai kurių, deja, negalime numatyti. Dėl ribotų mokslo galimybių esame nepajėgūs užkirsti kelio daugeliui raidos sutrikimų.
Kaip nustatyti
Kilus įtarimui, kad vaiko raida atsilieka, reikėtų atlikti raidos įvertinimą. Jį atlieka raidos specialistai, naudodami atitinkamus diagnostinius testus. Šie testai yra sudaromi remiantis standartiniais normalios vaiko raidos kriterijais. Atliekami ir kiti tyrimai – laboratoriniai (kraujo, šlapimo), vaizdiniai (kompiuterinis, branduolinio magnetinio rezonanso tyrimai), padedantys diagnozuoti ligas, kurios gali būti sulėtėjusios vaiko raidos priežastis.
Ar yra gydymas
Vaistų nėra, bet sutrikimas gali būti koreguojamas kitais metodais. Diagnozavus raidos sutrikimą vaikas nukreipiamas į ankstyvosios reabilitacijos tarnybas, įsikūrusias daugelyje poliklinikų, arba į specializuotus centrus, esančius Kaune ir Vilniuje. Ankstyvosios reabilitacijos tarnyboje dirba specialistų komanda (raidos pediatras, kineziterapeutas, logopedas, psichologas, socialinis darbuotojas), kuri apžiūri vaiką, įvertina jo raidą ir sudaro individualų gydymo planą. Gydymas turi būti nepertraukiamas, todėl gydymo įstaigoje su vaiku dirba specialistai, o namie tuo užsiimti turi tėvai. Jie yra mokomi, konsultuojami ir nuolat turi palaikyti ryšį su specialistais.
Gal tiesiog vėluoja
Kartais vaiko vystymasis šiek tiek atsilieka nuo bendraamžių, gali vėluoti jo motoriniai ir kalbiniai įgūdžiai. Jei nerandama jokios ligos, o vystymosi atsilikimas nežymus, gali būti, kad toks vaikas tiesiog neatitinka standartų ir vystosi kitaip. Tokius vaikus reikėtų stebėti, bet dažniausiai jie pasiveja savo bendraamžius, kai ateina tam skirtas laikas.
Socialinė deprivacija
Kai vaikas gauna per mažai stimuliacijos iš aplinkos, jo vystymasis sulėtėja. Dažniausiai tokie vaikai auga probleminėse šeimose, kuriose stengiamasi patenkinti tik fiziologinius vaiko poreikius (pvz., maisto, bet ir tai ne visada). Bendravimui su vaiku neskiriama dėmesio, nes manoma, kad tai nėra būtina. Taip gali atsitikti ir labai jauniems tėvams, kurie patys dar nėra subrendę jais būti. Su socialiai deprivuotais vaikais gali susidurti juos įvaikinančios šeimos, bet, auginami normaliomis sąlygomis, tokie vaikai greitai pasiveja savo bendraamžius.
Vaikų neurologė Alma Januškevičienė
