Aš norėčiau, kad mano tėvai būtų ne tokie užimti, darbuose nesėdėtų iki vakaro; aš norėčiau, kad mano tėvai susitaikytų ir vėl būtų kartu; aš norėčiau, kad dažniau mane mokytų tėvai, o ne gyvenimas; aš norėčiau, kad toks menkniekis kaip pinigų trūkumas netemdytų šypsenos mano mamos veide.
Tai vos kelios mintys, kurias parašė Vilniaus mokyklų vaikai, dalyvaudami Vilniaus miesto psichologinės-pedagoginės tarnybos surengtoje akcijoje „Žinutė tėvams”. Akcijos metu vaikai buvo kviečiami kurti ketureilius, rašyti apie savo šeimą, santykius su tėvais. Arba tiesiog pabaigti vieną vienintelį sakinį „Aš norėčiau, kad mano tėvai…”
Nuoširdūs vaikų atsakymai ir norai ne tik atskleidė vaikus jaudinančias problemas, iškylančias šeimoje, bet ir dar kartą patvirtino, kad vaikams iš tėvų reikia pačių paprasčiausių dalykų – daugiau dėmesio ir bendravimo.
Viešojoje erdvėje vis daugiau diskutuojama apie tėvų ir vaikų santykius, iškylančias problemas, paplitusius ir naujus auklėjimo bei ugdymo metodus. Gausu straipsnių, pasisakymų, kuriuose edukologai ir prischologai pataria, diskutuoja, kiek auginant vaiką turėtų būti laisvės ir apribojimų, bausti ar nebausti, beržinė košė – sveika ar žalinga… Karštose diskusijose skamba tėvų baimė netekti autoriteto, visuomenės baimė likti be brandžių piliečių, susipina teisės ir pareigos… Tačiau lieka neatsakyta į esminius klausimus: kokia turėtų būti tėvų meilė? Kokios jos reikia vaikams? Auklėti ir mylėti – ar tai suderinama?
Tai sudėtingi klausimai, kuriuos sau kelia tėvai. Vilniaus miesto psichologinės- pedagoginės tarnybos specialistų teigimu, dažnai eskaluojamas ir nuolat pabrėžiamas faktas, kad Lietuvoje tėvai savo vaikams per parą vidutiniškai skiria tik maždaug 7 minutes individualaus dėmesio, todėl mūsų šalies vaikai jaučiasi patys nelaimingiausi Europoje, nėra sausa statistika. Patys vaikai ir paaugliai labai aiškiai tai jaučia ir supranta.
Anot socialinės pedagogės Aurelijos Zacharevičienės, klystame manydami, kad jaunoji karta yra materialistai ir iš tėvų tikisi tik lengvo, aprūpinto gyvenimo bei naujausių mobiliųjų telefonų: „Išsakytas vaikų mintis buvo gana nesunku apibendrinti. Visiems jiems rūpi ir skauda tie patys dalykai, o labiausiai trūksta – dėmesio, bendravimo, jiems skiriamo laiko. Taip pat vaikai labai skaudžiai išgyvena tėvų barnius, nesutarimus ir skyrybas, jaučiasi dėl to kalti.”
Tėvai stokoja įgūdžių, bet nori mokytis
Apmaudu, jog dirbu nuo ryto iki vakaro, kad galėčiau gardesnį kąsnį vaikams nupirkti, o iš jų – jokio dėkingumo!; labai skaudu, kad mūsų vaikai nejaučia nė kruopelytės dėkingumo. Juk baltos dienos nematom, besiplėšydami su darbais, kad tik jiems nieko netrūktų; man labai neramu, dėl jo ateities, nes jis nieko negali padaryti iki galo ir gerai. Nieko gero iš jo nebus.*
Vaikų norai ir tėvų lūkesčiai neretai tarsi du prasilenkiantys pasauliai, kurie susiduria, bet nesusitinka, todėl atviros vaikų mintys – tai ne tik proga vaikams pasakyti, ką jie mano apie savo tėvus, ko iš jų tikisi, bet ir galimybė tėvams išgirsti, ko vaikai iš tiesų nori ir trokšta. Akcijos organizatorių teigimu, dalis vaikų nerimavo, kad jų „žinutės” pasieks tėvus, kiti – priešingai, džiaugėsi ir labai norėjo, kad tėvai sužinotų jų viltis ir lūkesčius.
Ekspertų teigimu, santykiai su vaikais tampa intensyvaus mūšio lauku arba atsitveriama aklina tylos siena, nes tėvai neretai stokoja tinkamo bendravimo su vaikais kompetencijų ir įgūdžių. Tarkime, 2008 m. TNS-Gallup atlikta apklausa parodė, kad 48 % Lietuvos vaikų patiria fizines bausmes. Dalis tėvų tiesiog nežino, ko griebtis, kaip kitaip auklėti savo vaikus.
Kita vertus, ypač pastaraisiais metais stebima ir kita, priešinga tendencija – vis daugiau tėvų rodo didžiulį susidomėjimą pozityvios ir aktyvios tėvystės seminarais, mokyklėlėmis bei įvairiais kursais, esant galimybei kitaip tobulina tėvystės įgūdžius ir ieško ryšio su savo vaikais.
Kad tokia tendencija gaji tvirtina ir A. Zacharevičienė. Pasak jos, Vilniaus miesto pedagoginės-psichologinės tarnybos rengiami užsiėmimai tėvams – itin paklausūs ir populiarūs: „Tėvai labai domisi tokiais praktiniais užsiėmimais. Daug norinčiųjų turime ir net ne visus iš karto galime priimti. Užsiėmimai vyksta pačių specialistų iniciatyva, po darbo, o ir trunka ilgai – tris mėnesius, kas savaitę, po 3–4 val. Bet norinčiųjų tikrai nestinga.”
Kad mokytis tikrai yra ko, specialistės teigimu, byloja vienas paprastas dalykas: „Dauguma norinčiųjų dalyvauti, tų, kuriuos nukreipia specialistai, ar tų, kurie ateina patys, nes sako, jog nori pakeisti, patobulinti savo vaiką. Tačiau paradoksalu, kad jie išeina pasikeitę patys, tiesiog kitomis akimis žiūrėdami į savo atžalą, norėdami bei galėdami išgirsti ir suprasti jį tokį, koks yra.”
Jie nuperka man žaislų, bet pamiršta su manimi pažaisti; jie daug dirba, kad uždirbtų pinigų, o aš galvoju: jei manęs nebūtų, gal jiems būtų lengviau?; jie nori, kad aš užaugčiau geru žmogumi, bet kasdien kartoja, kad esu nevykėlis, žioplys ir tinginys; jie verčia mane daryti namų darbus, nors patys neskaito knygų. Jie liepia man mokytis, nors patys nesimoko.*
*Kursyvu pažymėtos ištraukos iš Lietuvos pedagoginių-psichologinių tarnybų vadovų asociacijos parengto „Laiško tėvams”.
Parengė Lina Valantiejūtė
