Žudynės Norvegijoje sukrėtė visą pasaulį, Šiauliuose – Lietuvą. Kas vyksta žmonių sąmonėje? Ar gali taip elgtis sveikos psichikos žmonės? Atsakyti į šiuos klausimus paprašėme Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Psichiatrijos klinikos docento gydytojo psichiatro Dariaus Leskausko.
– Kaip vertinate išpuolį Norvegijoje, ar tokie veiksmai telpa į sveiko proto ribas?
– Nieko negaliu pasakyti apie psichikos sveikatą žmogaus, kurio nesu matęs, neturiu galimybės įvertinti jo psichikos būseną. Kiek žinau, anksčiau jokių duomenų, medicinos įrašų apie jo psichikos susirgimus nebuvo. Manau, kad tai teisingiausiai įvertins teismo psichiatrijos ekspertai. Net neabejoju, kad šiam žmogui bus skiriama tokia ekspertizė. Iš to, kas dabar yra skelbiama, galima galvoti, kad tas žmogus turėjo patologiškų asmenybės bruožų žiauriu nusikalstamu būdu išgarsėti, tapti žinomas. Tokio poelgio priežastimi gali būti psichikos liga arba socialinių aplinkybių įtaka.
– Jei tai – asmenybės bruožiai, kaip jie gali susiformuoti civilizuotoje visuomenėje?
– Tokie bruožai peržengia mūsų socialines normas. Jiems susiformuoti įtakos gali turėti ir psichikos liga, ir, neabejotinai, socialiniai reiškiniai. Tam gali paskatinti ir šeima, ir visuomenė. Skelbiama, kad žudikas Norvegijoje žavėjosi tokiomis organizacijomis kaip Al Queda. Apie ją ir mes girdime kiekvieną dieną. Apie terorizmą girdi ir mato vaikai, paaugliai. Ši socialinė terpė juos itin stipriai veikia.
– Tai neabejotinai turi įtakos asmenybės formavimuisi. Nekalbėti apie tai, apsaugoti nuo šių žinių vaikus ir jaunimą, nebūtų tinkamas sprendimas?
– Be abejo, nebūtų. Klausimas kitas: kaip apie tai kalbėti? Reikia pagalvoti, kaip tai pateikti visuomenės informacijos priemonėse. Norvegas taikiniu pasirinko jaunus žmones, kuriems tokie įvykiai turi labai didelės įtakos.
– Kaip apsaugoti vaikus nuo tokių reiškinių padarinių psichikai, kai tai sukrečia suaugusius žmones? Kaip jūs apie tai kalbate su savo vaikais?
– Ir aš į visa tai reaguoju pirmiausia ne kaip specialistas, bet kaip žmogaus. Man, kaip ir kitiems, tokios žinios sukelia nesaugumo jausmą. Aš su savo vaikais nuolat kalbu apie tai, kaip apsisaugoti nuo smurto, kaip netapti auka. Vaikų prašau, kad jie pasakotų apie savo problemas, nuotykius mokykloje, žmones, kurie juos gąsdina, grasina ir kelia nesaugumo jausmą. Juk ir Lietuvoje, Šiauliuose tragedija įvyko ne spontaniškai. Abiem atvejais, kaip aš suprantu, veiksmai buvo apgalvoti iš anksto. Šalia buvo artimų žmonių, apie užmačias skelbta internete, rodyti ketinimai. Suaugusieji turi apie tai šnekėti su savo vaikais, tai jiems labai svarbu. Svarbu tinkamai reaguoti, suteikti pagalbą.
– Vadinasi, pernelyg abejingi esame?
– Mažai žinau apie Šiaulių atvejį, negalėčiau jo komentuoti. Sakote, abejingi? Dabar jau nebesame abejingi. Vadinasi, reaguojame per vėlai. Galbūt nežinome, kaip elgtis atsidūrę panašiose situacijose, jausdami pavojingų veiksmų grėsmę, kur ieškoti specialistų pagalbos.
– Pas mus dar pernelyg retai naudojamasi psichikos sveikatos specialistų paslaugomis?
– Audringai reaguojame, bet dažniausiai – per vėlai. Visuomenėje labai daug problemų, jos veikia psichiką. Psichikos ligos lydi visuomenę nuo jos atsiradimo.
– Ar, jūsų nuomone, mūsų šalyje nėra pernelyg liberalūs teisės aktai, kai psichikos ligoniai gali nesigydyti, kol nekelia grėsmės sau ir greta esantiesiems?
– Manau, kad šie, pdarę kraupius nusikaltimus, kėlė grėsmę. Ji buvo deklaruojama, tik kitomis nei įprasta priemonėmis.
– Ar žmogui gali būti įgimtas instinktas žudyti?
– Nemanau, kad tai įgimta, kad tai yra instinktas. Gali būti įvairių priežasčių, kodėl žmogus taip elgiasi. Gali nužudyti kitą gindamas save. Tai bus gynyba. Norvegijos atveju žmogus norėjo išgarsinti save, parodyti savo visagalybę, iškelti save virš kitų. Tai ne instinktas, o tikslas patenkinti savo poreikius socialiai nepriimtinomis priemonėmis.
Tai paveikia ir nukentėjusiuosius, ir jų artimuosius. Turiu kolegų Norvegijoje, palaikau ryšį su jais ir žinau, kad jie apimti didelio nerimo, įtampos. Labai svarbu padėti įvykio liudininkams. Jiems reikia didelės psichologinės pagalbos. Ir Norvegijoje, ir Lietuvoje.
