Lietuvos Carito organizacija jautriai išgyvena susidariusią situaciją dėl vaikų, augančių įvairiose globos įstaigose. Tūkstančiai vaikų, kasmet patenkančių į valstybės globą, yra atskiriami nuo nemokančios ar nesugebančios jais pasirūpinti savo tikrosios šeimos ir tampa „valdiškais“, „bendrais“, tiksliau – niekieno. Kita grupė mūsų vaikų, vėlgi, būdami apleisti, neprižiūrėti suaugusiųjų, stokodami tiek materialinių, tiek dvasinių gėrybių, pasuka nusikaltimų darymo keliu. Jie atsiduria socializacijos centruose, kur neretai ne tik negauna tinkamos pagalbos, bet išmoksta blogo elgesio vieni iš kitų. Jiems visiems reikia tiek išmanančių specialistų pagalbos, tiek saugių namų, bet labiausiai – meilės ir supratimo.
Siūlytume sumažinti vaikų skaičių institucijose. Vyriausybė, inicijuodama valstybines, savivaldybės ir nevyriausybinių vaikų globos įstaigų pertvarką pirmiausiai turėtų kreipti dėmesį į orias, natūralias, artimas šeimos sąlygas vaikams augti, bet ne tik rūpintis, kaip geriau panaudoti dažnai už Europines lėšas suremontuotus didžiulius namus. Vadovaujantis kitų šalių patirtimi, vaikų institucijose neturėtų būti daugiau nei aštuoni, o specializuotose, sutrikusio emocijų ir elgesio, – dar mažiau.
Siūlytume kelti darbuotojų kvalifikaciją. Vienas pagrindinių reikalavimų būtų, kad personalas gebėtų kurti saugią aplinką, kurioje vaikas galėtų prisirišti prisirišti, o ne tik jį drausminti. Kvalifikacijos kėlimas turėtų būti nuolatinis procesas metų bėgyje. Taip pat sugriežtinta darbuotojų atranka ir stebėsena.
Siūlytume plėsti globos formų ir tuo pačiu globos įstaigų įvairovę. Įvairaus elgesio ir emocijų bei negalios sutrikimus turintys vaikai neturėtų būti apgyvendinami tose pačiose įstaigose, kurios dažnai nėra tam pritaikytos, o personalas nepasirengęs ir neturi adekvačių galimybių užtikrinti kitų vaikų saugumą. Akivaizdžiai trūksta atokvėpio globos formos, kuri palengvintų globėjų darbą ir apsaugotų nuo “perdegimo”.
Siūlytume skatinti įvaikinimą ir ypač įvairių formų globą šeimose. Valstybė turėtų pritraukti šeimas galinčias globoti vaikus ir pasiūlyti už šį nelengvą darbą ir finansinę paramą. Šeimos globojančios vaikus galėtų gauti darbo užmokestį ir socialinį draudimą, kaip šiuo metu yra šeimynose ir institucijose.
Šį reiškinį reikia spręsti dabar, neatidėliojant „geresniems laikams“. Kiekviena vaiko ašara, vienišų ir neužjaustų širdžių liūdesys apeliuoja į mūsų visų sąžinę, garbę, profesines žinias. Kiekvieno vaiko neišspręstos problemos veda į praradimus ir antivertybes, didina visuomenės susiskaidymą ir socialinę atskirtį.
Donata Račaitė
Komunikacijos specialistė
Lietuvos Caritas
+37037205427
info@caritas.lt
