Dirbu tokį darbą, kuriame sutinku daug žmonių, norinčių vieno dalyko – pasikeisti. Kartais norima pokyčių išorės pasaulyje (darbas, santykiai, laisvalaikis), bet daug dažniau siekiama vidinių pasikeitimų.
Šiame straipsnyje – 10 apibendrintų minčių pokyčių tema. Kai kurios gali pasirodyti nelogiškos, kai kurios – netikėtos, bet visos jos yra „išnešiotos“ ir subrandintos.
1 mintis. Pokyčiai vyksta nuolat, bet mes pastebime tik tuos, kurie mums nepriimtini
Gyvenimas – tai patirties upė. Iš tos potyrių gausybės veikiant refleksijai kažkas „nusėda“ mūsų gyvenimuose, įsitvirtina. Taip gimsta savęs vaizdas – fiksuotas savęs suvokimo darinys (žr. paveikslėlį). Su tuo dariniu plaukdami gyvenimo upe patiriame, kad vieni potyriai stabilizuoja esamą darinį (ir mums tokios patirtys atrodo visai nieko), tačiau nutinka ir tokių dalykų, kurie destabilizuoja, meta iššūkį mūsų dariniui (ir mums tokie potyriai nepatinka, nenorime jų išgyventi).
2 mintis. Patiriamas nerimo lygis parodo, kaip arti pokyčių mes esame
Jei tvirtai žinau, kas esu ir kas man būdinga, tada daug nerimo savo gyvenime nepatirsiu. Viskas bus gana aišku, apibrėžta. Kai gyvenimas suteikia intensyvios patirties, kuri netikėta, sukrečianti ir destabilizuojanti (mirtis, darbo netektis, liga ir kt.), prarandu stabilumą, ribos suplonėja, nunyksta, sunku pasakyti, kas esu, kas man būdinga.
Nerimas gali būti it lakmuso lapelis: pernelyg didelis stabilumas, dėl kurio nerimas sumažėja, gali rodyti rigidiškumą, nutolimą nuo nuolat kintančios realybės; pernelyg mažas stabilumas ir didelis nerimas – per didelį priartėjimą prie realybės, pavojų ištirpti gyvenimo upėje, nebesuvokti ribų, pasimesti. Turbūt geriausia nuolat ieškoti aukso vidurio – tokio nerimo lygio, kurį dar sugebam pakelti.
3 mintis. Mes sugebame apsimesti, kad pokytis neįvyko
Išgyvendami potyrį, kuris neatitinka savęs vaizdo, nenorime jo priimti. Jis mums pernelyg grėsmingas, griaunantis pusiausvyrą. Jei tokį potyrį priimtume, tai reikštų, kad turime keistis, patirti daug nerimo, prarasti senąjį „aš“, kad susikurtų naujasis. Psichologijoje šis nepriėmimo reiškinys vadinamas disocijavimu. Taip išsaugome stabilumą, patiriame mažiau nerimo, tačiau tolstame nuo realybės. Matome save iškreiptai. Pavyzdžiui, jei galvoju, kad esu prastas, o ne vidutinis krepšininkas, per treniruotę pataikęs tris tritaškius iš eilės interpretuosiu šį nutikimą kaip atsitiktinumą ir toliau liksiu prastesniu nei vidutinis krepšininku.
4 mintis. Didžiausia tikimybė, kad pasikeisiu, jei būsiu savimi
Bandydami pasikeisti, dažniausiai nuo senojo „aš“ strimgalviais lekiame prie naujojo. Įsivaizduojame, kaip turėtume atrodyti pasikeitę, ir to karštai siekiame. Taip prarandame dabartinį save, bandome tapti iliuzija, kažkuo, kuo dar nesame.
Gyvenimo patirtis, kuri stipriai destabilizuoja savęs vaizdą, reikalauja iš mūsų labai didelės drąsos ir ryžto keistis. Tokio lygio drąsą ir ryžtą gali suteikti tik tvirtas pamatas po kojomis. Norint žengti žingsnį į nežinomybę, reikia turėti nuo ko atsispirti. Ant kokio pamato jūs stovite savo gyvenime?
„Ar nori būti savimi, ar drąsesnis?“
Įsiminė psichoterapeutės Vitalijos Lepeškienės mintis: „Ar nori būti savimi, ar drąsesnis?“ Paradoksalu, bet drąsesnis tampu tik tada, kai tikrai būnu savimi, kai nustoju stengtis būti drąsesnis. Pamatas esu aš pats, kad ir koks būčiau. Tik atsispyręs į dabartinį save galiu išdrįsti save destabilizuoti.
Pamokančiai skamba žodžiai iš Olego Lukjanovo knygos: „Kartais žingsnis per bedugnę – išsigelbėjimas, o pusė žingsnio – pražūtis.“
5 mintis. Padedu žmogui pasikeisti, kai nesistengiu jo pakeisti
Pastangos pakeisti kitą iš karto rodo, jog nepriimame jo gyvenimo būdo. Teigiame, kad toks, koks jis yra dabar, nėra priimtinas, jog turi pasikeisti tam, kad taptų priimtinas. Tokia nuostata užkerta kelią žmogaus pažinimui. Dar blogiau tai, kad žmogus praranda atspirties tašką. Būdamas nepriimtinas (mes tai jam komunikuojame ir palaikome tokią jo paties nuostatą), jis atsiduria kažkur kitur, sukurtoje iliuzijoje, bet ne savyje. Pasimeta. Praranda galimybę žengti tvirtą žingsnį virš bedugnės, atsispyręs į dabartinį save.
Psichoterapeuto R. Kočiūno mintis: „Kai terapeutas priima klientą tokį, koks šis tuo metu yra, jis suteikia galimybę klientui nustoti smerkti ir kritikuoti save, drąsiau peržiūrėti savo fiksuotus ir sustabarėjusius įsitikinimus, nuostatas, kurie dažnai ir lemia jį žlugdantį santykį su savimi, kitais žmonėmis, pasauliu apskritai, ir padeda suprasti, kaip klientas kuria problemas savo kasdieniame gyvenime.“ Juk toks požiūris į kitą pritaikomas ir gyvenime. Nesame vieni kitiems terapeutai, tačiau pagrindiniai pagalbos teikimo aspektai yra labai panašūs.
6 mintis. Padedu žmogui pasikeisti, kai būnu savimi
Būdamas savimi, būnu natūralus. Būdamas natūralus, atrodau užtikrintai, sukeliu pasitikėjimo manimi jausmą. Jei užsidedu kaukę, tai žmogus turi galimybę užmegzti ryšį tik su kauke. Kaukė nėra patikima. Kai būnu savimi, žmogus gali užmegzti ryšį su manimi.
Būdamas savimi, parodau žmogui, kad galima būti savimi, kad viskas gerai, kad nereikia būti kuo nors kitu. Tada lengviau ir pasikeisti, kaip jau buvo minėta anksčiau.
Būdamas savimi, sudarau galimybę atsirasti tiesioginiam ryšiui (nėra kaukių tarp tavęs ir manęs). Atsiranda papildoma atrama, nuo kurios galima atsispirti į pokytį. Mudviejų tiesioginis ryšys ir tampa ta atrama.
7 mintis. Padedu žmogui pasikeisti, kai niekur neskubu
Nors šiais laikais daug kas skuba, tačiau moterys nešioja būsimus kūdikius pilve tuos pačius 9 mėnesius. Ir ačiū Dievui, kad medicina nesugalvojo čia įsikišti ir proceso paspartinti.
Neskubėti (ir neskubinti) – tai nieko iš savęs (ir iš kito) nereikalauti.
Rimtam pokyčiui reikia laiko. Reikia, kad subręstume drąsiam destabilizuojančiam žingsniui, reikia laiko, kol, žengus drąsų žingsnį, nusistovės nauja struktūra.
Neskubėti (ir neskubinti) – tai nieko iš savęs (ir iš kito) nereikalauti.
Reikalavimas ką nors atlikti, kai žmogus tam nepajėgus, tik sukuria bereikalingą įtampą, didina tarpusavio nesupratimą. Kai jis bus pasirengęs, tada ir žengs žingsnį. Čia svarbu ne padėti jam kuo greičiau žengti tą žingsnį, bet pabūti su juo tiek, kad paskui tai įvyktų natūraliai, o mes galėtume tik stebėti iš šalies ir džiaugtis kartu su žmogumi.
Neskubant žengti žingsnio, galima užsiimti kitais dalykais – pabendrauti, pakalbėti, nusiraminti (jei nerimo per daug). Galima patyrinėti, iš kur kilo noras žengti žingsnį, kas kliudo jį žengti, kokius jausmus kelia mintys apie žingsnį ir t. t. Svarbiausia – neskubėti, pabūti. Duoti laiko atskubančiam aiškumui.
8 mintis. Gyventi – tai nerimauti
Nuolatinė kaita – gyvenimo konstanta. Nėra nieko pastoviau už pokyčius. Nerimą sukelia pokyčiai, kurie mane destabilizuoja. Kuo labiau patirtis neatitinka savęs vaizdo, tuo daugiau nerimo ji man sukelia.
Gyvenimas apibrėžtas labai sąlyginai. Jis turi tik du atskaitos taškus: gimimą ir mirtį. Tarp jų – vienas didelis neapibrėžtumas. Esminis gyvenimo klausimas: ką veiksi, kad jau gimei? Sunkokas klausimas, dažnai kyla noras nuo jo bėgti ir neatsakyti arba atsakyti prisidengiant kitų sugalvotais atsakymais…
Toleruoti gyvenimo neapibrėžtumą reiškia toleruoti nerimą. Gyvenimas – neramus užsiėmimas. Iš tikrųjų gyventi – tai nerimauti.
9 mintis. Iš tikrųjų gyvendamas, didinu tikimybę patirti nelauktą laimę
Tikroji laimė būna tik nelaukta. S. Kierkegaardas apie tai pasakė labai taikliai: „Laimės durys atsiveria tik į išorę.“ Kuo labiau siekiame laimės, kuo labiau jos laukiame, tuo mažesnė tikimybė, kad sulauksime. Tos tikrosios, nelauktos. Atsipalaidavimas ir tenkinimasis tuo, kas yra, didina nelauktų reiškinių patirties tikimybę. Galiu tapti netikėtai laimingas, bet galiu ir netikėtai netekti laimės, o gal net patirti nelaimę.
Nelaukta laimė yra atpildas už nerimo kupiną gyvenimą.
10 mintis. Keisiuosi lengviau, jei būsiu tarsi šiltas plastilinas
Plastilino pavyzdys puikiai atskleidžia santykį tarp lankstumo ir stabilumo. Jis gali įgauti formą, tačiau sušildytas, patrintas rankose vėl deformuojasi ir pasirengia naujai formai.
Panašiai ir žmogus: būdamas lankstus prisitaiko, geba keisti formą, tačiau nepraranda savęs, savo „plastilininės“ esmės. Kaip žmogus moka neprarasti esmės, prieš keletą metų gražiai pamokė penkiametis draugų sūnus.
„Jonuk, kuo būsi, kai užaugsi?“ – „Aš.“
Vidiniai pokyčiai vyks sklandžiau ir tikimybė, kad mus aplankys nelaukta laimė, bus didesnė, jei būsime kaip šiltas plastilinas ir pernelyg neburnosime, kai gyvenimas mėgins mus perlipdyti…
Šias mintis brandinti padėjo:
Arnold Beisser „The Paradoxical Theory of Change“.
Rimantas Kočiūnas „Egzistencinė psichoterapija“ iš rinkinio PSICHOTERAPIJA, 2008.
Oleg Lukjanov „Психотерапия – зто не то что вы ждете“.
Ernesto Spinelli „Tales of Un-Knowing“.
