Lietuvoje sukeltas eilinis antikatalikiškas šurmulys. Su tikra eutanazijos problematika nesusipažinęs žmogus turėtų pamatyti labai aiškų blogiečių katalikų paveikslą.
Užuojautos kenčiančiam žmogui pilnas Seimo narys pateikia Eutanazijos įstatymo projektą, kuris tiems, kurių nepakeliamų kančių medicina niekaip negali numalšinti, kuriems jau nėra jokių vilčių pagyti ir toliau gyventi visavertį gyvenimą, suteikia bent jau viltį oriai ir su kvalifikuota medicinos pagalba savo noru išeiti iš gyvenimo. O Katalikų Bažnyčia, kuri, kaip visiems žinoma, garbina ir šlovina kančią, su arkivyskupu priešakyje piestu stoja prieš šį humanišką aktą, organizuoja davatkiškus išpuolius prieš humanistus ir naudoja politines įtakas tam, kad sugriautų vos užgimstančius gėrio daigelius.
Žiniasklaida, kaip visados Lietuvoje, tvirtai laikosi humanistinių pozicijų, drauge su įstatymo autoriumi aiškina visuomenei, koks europietiškas ir pažangus yra teikiamas įstatymas, kaip tokie įstatymai puikiai veikia Olandijoje ir kitose demokratinėse šalyse, o greitu laiku pergalingai užkariaus ir visą Europą. Neinformuotam gyventojui pateikiami autoriaus paaiškinimai apie tai, su kokia kompetentingų patarėjų komanda ir kaip ilgai jis dirbęs studijuodamas europinę patirtį, kuri yra gerokai liberalesnė nei teikiamąjame įstatyme, ir kiek daug papildomų saugiklių jame pridėta, nes mūsų liaudis dar neišsivadavusi iš viduramžiškų nuotaikų, ir nepajėgi priimti modernios Europos vertybių.
Praeiviai apklausinėjami gatvėse ir iš pateiktų klausimų puikiai supranta, kad tiesa yra progresyvaus įstatymo pusėje. „Delfi“ komentatoriai ir kiti liberalūs intelektualai smerkia Bažnyčios kišimąsi į valstybės gyvenimą ir reikalauja įvesti Lietuvoje europietišką tvarką, kurią taip gražiai pristatė jaunas, kompetentingas, savo principingumu politikoje žinomos Liberalų ir centro sąjungos atstovas.
Tačiau žmogui, bent kiek susipažinusiam su Europos eutanazinėmis nuostatomis, šiame vaizde galai niekaip nesueina į vieną vietą. Kadangi iš tikrųjų Europos tarptautiniai dokumentai visoms valstybėms rekomenduoja eutanaziją uždrausti, tai arba autorius ir jo komanda nežino tų tarptautinių dokumentų, arba žino, bet tyčia klaidina visuomenę ir Seimą, pateikdami tiesos neatitinkančius įvertinimus.
Man penketą metų teko dirbti Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje (ETPA) kaip tik tuo metu, kai buvo rengiami ir priimami eutanazijai reikšmingi dokumentai, dirbau kaip tik tame komitete, kuris buvo atsakingas už tų dokumentų rengimą. Todėl norėčiau pasidalinti su skaitytojais mano turima informacija, drauge pateikdamas ir nuorodų, kad norintieji galėtų patys pasitikrinti faktus.
Jeigu įstatymo rengėjų kolektyvas būtų toks kvalifikuotas, kaip dedasi, tai, žinodamas, kad eutanazijos problematika apima medicinos, bioetikos ir žmogaus teisių klausimus, taip pat, kad spręsti šiuos klausimus Eutopoje specializuojasi Europos Taryba, tiesiog negalėjo nepasidomėti, kokius dokumentus eutanazijos klausimais Europos Taryba yra priėmus. O tada visai nesunkiai būtų radęs 1999 m. Europos tarybos Parlamentinės Asamblėjos Rekomendaciją 1418 „Sergančiųjų mirtina liga ir mirštančiųjų žmogaus teisių ir orumo apsauga“[1].
Dokumente yra pateikiamos trys grupės rekomendacijų: a) dėl tinkamos paliatyvinės slaugos teikimo, b) dėl teisių pačiam ligoniui priimti sprendimus dėl jo gydymo ir c) dėl eutanazijos uždraudimo. Pastaroji rekomendacijų grupė sulaukė daugiausia diskusijų. Dokumentas buvo kuriamas apie metus, buvo surengtos kelios specializuotos konferencijos, sukviesti medicinos, bioetikos, teisės ekspertai iš įvairių Europos valstybių paliatyvinę pagalbą teikiančių organizacijų. Pranešimuose nagrinėta ir Olandijos patirtis – išsamiai atskleistos legalizuotos, realiai veikiančios eutanazijos neigiamybės.
Diskusijose būdavo pateikiami ir aptariami argumentai už ir prieš, tačiau lemiamą reikšmę eutanazijos uždraudimui turėjo jos nesuderinamumas su Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Šis dokumentas yra toks svarbus europietiškos demokratijos sampratai ir tiesiog paties europietiškumo, jo identiteto apibrėžimui, jog net dalis eutanazijos šalininkų priėmė Konvencijos 2-ąjį straipsnį, kaip pagrindą uždrausti eutanaziją.
O 2-as straipsnis sako štai ką: „Kiekvieno asmens teisė į gyvybę saugoma įstatymu. Negalima tyčia atimti niekieno gyvybės, nebent yra vykdomas teismo nuosprendis dėl nusikaltimo, už kurį tokią bausmę nustato įstatymas.“ O eutanazija yra tyčinis žmogaus gyvybės atėmimas ir Europos Tarybos parlamentarai nedrįso jokia išimtimi pažeisti šios fundamentalios nuostatos neliečiamumo, kad nesukurtų precedento, galinčio sugriauti visus Europos bendrus vertybinius pamatus. Ir, patikėkite, Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja visai ne kokia nors klerikalinė institucija, o greičiau visiškai priešingai.
Pateiksiu vertimą į lietuvių kalbą visos trečiosios dalies, kuria šalys Europos Tarybos narės „yra raginamos gerbti ir ginti sergančiųjų mirtina liga ir mirštančiųjų žmonių orumą:
…
c. išlaikant draudimą tyčia atimti gyvybę sergančiųjų mirtina liga ir mirštančiųjų žmonių, ir kartu:
i. pripažįstant, kad teisė gyventi, ypač sergantiems mirtina liga ir mirštantiems žmonėms, šalių narių yra garantuota pagal Europos Žmogaus teisių konvencijos 2-ąjį straipsnį, kuris tvirtina, kad „negalima tyčia atimti niekieno gyvybės“;
ii. pripažįstant, kad sergančiųjų mirtina liga ar mirštančiųjų žmonių pageidavimas mirti niekados nesukuria jokių teisėtų reikalavimų (legal claim) mirti nuo kito asmens rankos;
iii. pripažįstant, kad sergančiųjų mirtina liga ar mirštančiųjų žmonių pageidavimas mirti negali pats iš savęs sukurti teisėtų pateisinančių aplinkybių vykdyti veiksmus, skirtus sukelti mirtį.“
Tarp Europos Sąjungos dokumentų, kiek man žinoma, nėra skirtų vien tik eutanazijai, tačiau bendresniame kontekste, reikėtų paminėti svarbų dokumentą – ES ministrų tarybos Rekomendaciją Rek (2003) ES 24 valstybėms narėms apie paliatyviosios pagalbos organizavimą.[2] Šiame dokumente, pristatant paliatyviosios pagalbos principus, nurodoma, kad paliatyvioji pagalba nesiekia nei paspartinti, nei atidėti mirties, o apima pagalbą iki to momento, kol liga natūraliai nutraukia gyvenimą. Kalbant apie paliatyviosios pagalbos definiciją nurodoma, kad eutanazija ar savižudybė padedant gydytojui neįtraukta nei į vieną pagalbos apibrėžimą, o detalesniais eutanazijos klausimais siūloma remtis jau minėta Rekomendacija 1418.
Europos Taryba savo pozicijos dėl eutanazijos nepakeitė iki dabar. Tai iliustruoja jau 2012 m. sausio 25 d. ETPA vykęs Dokumento 12804 „Žmogaus teisių ir orumo apsauga, atsižvelgiant į iš anksto pareikštus paciento pageidavimus“ priėmimas. Atgarsiai apie šio dokumento svarstymą dėl ten minimos eutanazijos šmėkščiojo ir lietuviškoje žiniasklaidoje ir įstatymo rengėjams žinotinas. Svarstymo stenogramą [3] nesunku surasti ETPA dokumentuose. Dokumentas skirtas suvienodinti teisines sąlygas padedančias ligoniams oriai pareikšti savo pageidavimus jų gydymo, turto ar kitais klausimais, ir visiškai neliečia eutanazijos klausimų. Tačiau svarstymo metu iškilo abejonių, ar kokiam nors nesusipratėliui nepasirodys, jog Europos Taryba atšaukė eutanazijos draudimą ir dėl to, dokumentas buvo papildytas pataisa, kuri dar kartą patvirtina eutanazijos draudimą: „Ši rezoliucija neskirta spręsti problemų, susijusių su eutanazija ar savižudybe padedant gydytojui. Eutanazija, kaip tyčinis priklausomo asmens gyvybės atėmimas veikimu ar neveikimu, siekiant jo ar jos tariamos gerovės, visados privalo būti uždrausta“.
Taigi situacija Europoje yra gana aiški. Tik nelabai suprantama, kas darosi Lietuvoje. Paprasčiausia versija būtų galvoti, kad iniciatyvus neišmanėlis išgirdo kažką apie Olandiją ir, nelyginant koks Gudaičio Guzevičiaus pseudoromano kalvis Ignotas, kviečia visus padaryti Lietuvoje taip kaip Olandijoje, ir bus visiems gerai. Tačiau aš būčiau linkęs manyti, kad susidūrėme su kitais, gilesniais siekiais – rinkimų sindromo atveju, o gal ir noru pakenkti Bažnyčiai.
Pirmiausia tai visiškai neįmanomas dalykas, kad įstatymo rengėjai būtų neskaitę visų tų dokumentų, kuriuos čia tik ką pristačiau. Jeigu jau Seimo narys ir jo komanda nesuprato, tai frakcijos ar komiteto kolegos būtų patarę ir garantuotai komiteto sekretoriatas būtų patalkinęs, o pagaliau ir kabineto valytoja būtų parodžiusi, kaip vienu pelės mygtuko paspaudimu visus tuos dokumentus iš interneto išsitraukti. Antra. Susipažinus su dokumentais, gana akivaizdu, kad vargiai ar įstatymas turi daug galimybių būti priimtas, nes labai jis jau pjaunasi su civilizuotu Europos vertybių ir demokratijos supratimu. Tai koks gi tada tikslas teikti įstatymą, žinant, kad jis užstrigs. Greičiausiai autorių masino ne įstatymo atsiradimas, o tas sambrūzdis, kuris turėjo dėl jo atsirasti.
Juk buvo aišku, kad Bažnyčia savo poziciją pareikš, o žiniasklaida nepraleis progos pasinaudoti susidariusia intriga. Va, ir bus linksniuojama pavardė prieš rinkimus – nemokama reklama. Kita vertus, žinant Bažnyčios ir liberalių partijų moralinių vertybių tam tikrą neatitikimą šurmulio metu, liberalus galima parodyti, kaip pažangos atstovus, o Bažnyčią – kaip užkietėjusius tamsybininkus, ir, nors Eutanazijos įstatymo atveju viskas yra priešingai, šios apgaulės dėka galima tikėtis padidinti balsavimo reitingus. Pagaliau dalis radikaliai antibažnytiškai nusiteikusių rinkėjų į autorių žvelgs kaip į bekompromisinį šviesos nešėją. Ir vėl papildomi balseliai. Tik ar verta sąžiningam žmogui savo reitingus kelti nesąžiningu būdu – nutylint ir iškraipant tiesą? Ir apskritai, kuo geriau būti – neišmanėliu, ar nesąžiningu? Sunkus pasirinkimas. Bet ko žmogus dėl rinkimų nepadarai.
[1] http://assembly.coe.int/Mainf.asp?link=/Documents/AdoptedText/ta99/EREC1418.htm
[2] http://www.eapcnet.eu/LinkClick.aspx?fileticket=cm5yBfKMeB8=&tabid=1709
[3] http://www.assembly.coe.int/Main.asp?link=/Documents/Records/2012/E/1201251530E.htm
