Yra dalykų, kurių išvengti neįmanoma. Tokiems priskiriamos ir sunkios, nepagydomos ligos. Netikėtai išgirsti nepagydomos sunkios ligos diagnozę – stiprus smūgis tiek pačiam susirgusiajam, tiek jo šeimai, kitiems jam artimiems žmonėms. Kita vertus, laipsniškas sveikatos blogėjimas, nuolatiniai sveikatos praradimai senstant ar sergant chroniškomis ligomis taip pat yra stipriai sergantįjį ir jo artimiausią aplinką veikiantys veiksniai. Žmogus nuolatos praranda dalį sveikatos, jėgų, galimybių. Jis išgyvena chronišką sielvartą.
Kartais šie neišvengiami dalykai žmones paveikia taip stipriai, kad gali atrodyti, jog gyvenimas baigėsi. Ar bent sustojo. Tolesni dalykai tarsi netenka prasmės. Sergančiojo psichologinę būseną veikia ir visuomenėje vyraujanti nuomonė, kad žmogus privalo būti sveikas, gražios išvaizdos, laimingas. Taip sunkūs ligoniai, jų šeimos keliauja į visuomenės paraštes.
Kodėl kalbėdama apie sunkius ligonius kartu kalbu ir apie jų šeimą, jiems artimus žmones? Todėl, kad tai neatskiriama. Žmogus negyvena vienas. Tai, kas jo gyvenime vyksta, tiesiogiai ar netiesiogiai veikia ir šalia esančiuosius. Ką jau kalbėti apie ligas – kartais sunkiai sergantis žmogus be artimųjų (ne tik profesionalų medikų) tiesiog neišgyventų. Jam reikalinga visokeriopa pagalba: slauga, pagalba buityje, emocinė parama ir palaikymas. Tai sąlygos, būtinos išgyventi sergant. Dar viena priežastis kalbėti apie ligonio aplinką, artimuosius: kartais pačiam sergančiajam padėti tiesiogiai jau nebegalime, bet galime padėti jo šeimai. Jei šeimoje bus emocinė pusiausvyra, ramybė, tai pajus ir ligonis.
Sakysite, svarbu, kad pats sergantysis ir jo artimieji taip nesijaustų. Taip, sutinku. Bet ko tada vertos kalbos apie žmogų kaip bendruomeninę būtybę, humanistinės idėjos?
Sergantysis turi išmokti susitaikyti su savo liga, jos sąlygotais gyvenimo pasikeitimais. Jis palaipsniui tai daro. Sergančiojo artimieji taip pat turi ne tik išoriškai pertvarkyti savo gyvenimą, naujai paskirstyti laiką, jėgas, bet ir persitvarkyti viduje. Kito pasirinkimo nėra. Sergančiųjų artimieji vadinami „slaptaisiais pacientais“. Slaugantieji, gyvenantys kartu su sunkiais ligoniais, dažniau ir patys suserga somatinėmis ligomis, depresija, patiria daug įtampos, nerimo, susiduria su tarpasmeninių santykių sunkumais.
Susirgęs žmogus ir jo artimieji labai individualiai išgyvena sunkios ligos sąlygotus pasikeitimus, kiekvienas savaip prisitaiko gyventi su liga. Žmonių psichologinės galimybės prisitaikyti, išgyventi įtemptose situacijose, kurios peržengia jiems įprastos patirties ribas, pažeidžia saugumą, yra skirtingos. Skirtingas žmonių psichologinis atsparumas. Tačiau net ir tiems, atspariesiems, tam tikrais momentais gali būti sunku pasinaudoti turimais vidiniais resursais.
Kai sunkiai serga artimas žmogus, slaugantysis išgyvena daug baimės, kaltės, nerimo nusivylimo, liūdesio. Paprastai iškyla kančios, savo kasdieninės „slaugymo naštos“ įprasminimo klausimas. Ieškoma naujos gyvenimo prasmės. Tyrimais nustatyta, kad slaugantieji jaučiasi itin blogai, išgyvena beprasmiškumo jausmą, kai ilgesnį laiką negali patikėti, jog tai, ką jie daro dėl ligonio, yra teisinga, svarbu, naudinga, reikalinga.
Tarp sergančiojo ir slaugančiojo formuojasi nauji santykiai. Paprastai jie tampa artimesni, gilesni. Tai padeda tiek sergančiajam, tiek slaugančiajam atrasti naują gyvenimo prasmę ir tikslą, padeda iškęsti ligos siunčiamus išbandymus, jausti savo vertę. Kai artimas žmogus serga demencija, tarpusavio santykiai keičiasi labai skausmingai. Sunku ramiai reaguoti, kai tėvas ar mama jūsų nepažįsta, be pagrindo priekaištauja, nepriima pagalbos, elgiasi agresyviai.
Psichologinį slaugančiojo atsparumą palaiko tiek vidiniai, tiek ir su aplinka susiję veiksniai. Kalbant apie tarpasmeninius santykius kaip palaikantys veiksniai nurodomi susietumo su kitais žmonėmis (kurie išgyvena panašią patirtį ar padeda slaugyti pačiais įvairiausiais, netikėčiausiais būdais) išgyvenimas. Tai slaugančiajam leidžia dalintis ne tik atsakomybe slaugant, bet ir saugiau jaustis, dalintis emociniais išgyvenimais, gauti viešą įvertinimą ir pripažinimą.
Iš vidinių slaugančiojo resursų svarbus yra jau minėtas gebėjimas naujai įprasminti artimojo ligą bei savo naują vaidmenį slaugymo situacijoje. Naujas situacijos suvokimas, priėmimas suteikia vilties. Stiprinamai veikia ir nauji santykiai su sergančiuoju. Artimas ryšys su sergančiuoju leidžia išgyventi vienovės, harmonijos jausmą tiek su savimi, tiek su aplinka, leidžia išreikšti švelnius, intymius jausmus, jaustis svarbiam, reikalingam.
Psichologinis atsparumas slaugymo situacijoje siejamas ir su sugebėjimu kartkartėmis atsitraukti nuo slaugymo, užsiimti kita veikla, kitur nukreipti savo mintis. Reikšminga ir slaugančiojo iniciatyva ieškant naujų paramos šaltinių bei atvirumas naujai patirčiai.
Čia labai trumpai apie tai, kas svarbu, kai sunkiai suserga mums artimas žmogus. Apie tai, kaip labai svarbu – padedant sau – padėti sergančiajam. Bent mažą lašelį. Bent truputį. Tiek, kiek galime…
Vasario 27 d. prasideda išsiskyrusiųjų sielovados centro „Bendrakeleiviai“ rengiama grupė „Slaugantiems sunkiai sergančius ligonius“. Grupės susitikimuose kalbėsime apie tai ir ne tik. Daugiau informacijos www.bendrakeleiviai.lt. Taip pat galite rašyti, klausti, registruotis rasa@bendrakeleiviai.lt, tel. 869 966 153.
