Taip, olimpinės žaidynės greitai pavirto į savotišką mūšio lauką, varžybos vykdavo su gilia politine potekste. Sportinis varžovas jau nebebuvo tiesiog varžovas. Jis pavirto tikru priešu, sutiktu mūšio lauke. Ne veltui prancūzai sako: „Aliger kom aliger” — kare kaip kare. Sena patarlė byloja, kad meilėje ir kare viskas galima. Galima ramia sąžine pridurt: „Sporte irgi galima viskas”.
Norint nugalėti buvo pasitelktos viso priemonės! Gal dar yra tokių, kurie atsimena senaisiais Didžiojo Tėvynės karo metais kabėjusius plakatus: „Viskas frontui, viskas pergalei”? ekvivalentas: „Viskas medaliams, viskas pergalei”. Dopingas ir daug kitų negerų dalykų — irgi…
VYRAI AR MOTERYS?
Pirmasis griaustinis nugriaudėjo XX a. viduryje, bet žaibo dar nebuvo. 1960–aisias australietis profesorius Liudvikas Prokopovas — vienas garsiausių pasaulio sporto medikų, iškėlė klausimą apie įvairiose varžybose dalyvaujančių sportininkų lytį. Sensacingais jo straipsnis vadinosi „Amazonės sporte”. Jame profesorius tikriausiai pirmą kartą atvirai sakė:
— Dauguma čempionių iš tiesų nėra nei merginos, nei moterys. Tai — patys tikriausi hermafroditai!
Sportinė visuomenė ir valdžios žmonės buvo ištikti šoko. Žinoma, tai, ką pasakė Australijos profesorius, jau seniai niekam nebuvo naujiena. Kaip sakoma, žinau, bet tyliu.
Geriausiu atveju apie įvairius medalius laimėjusius hermafroditus kuždėdavosi kur nors pakampėse, bet kad pasakytų taip atvirai… Tas pats, kaip katę pavadinti kate. Beveik įžiedžiama. Na gerai, hermafroditai, tai hermafroditai, bet kam apie tai šaukti visam pasauliui?
Nesunku susivokti, kad tuometinėje Tarybų Sąjungoje apie šį straipsnį niekas netgi neužsiminė. Taip, tarsi jo niekada net nebūtų buvę. Girdi, mūsų ir tarybinio sporto tai visiškai neturėtų jaudinti. Tai ne apie mus. Mes tokiais dalykėliais nesidomime ir neužsiiminėjame. O eiliniams mirtingiesiems ir apskritai nereikia nieko žinoti apie tokius imperialistų pramanus.
Beje, pasaulinė sveikatos apsaugos organizacija teigia, kad 30–40 tūkstančių žmonių tenka vienas hermafroditas. Bet sportinėse organizacijose jų gerokai daugiau. O treneriai kažkodėl su džiaugsmu šiuos dvilyčius asmenis priskiria merginų ir moterų kategorijai.
Jie siunčia hermafroditus varžytis su tikromis merginomis ir moterimis, kurių organizmuose nėra tokio didelio vyriškųjų hormonų kiekio. Visi seniai žino, kad hermafroditai (kaip ir transseksualai) gerokai stipresni už paprastas moteris! Be abejo, jie turėtų nesunkiai nugalėti įvairiose rungtyse. Ir nugalėdavo!
Dar Adolfo Hitlerio organizuotoje 1936–ųjų metų olimpiadoje Berlyne šuolių į viršų rungtyje kovojo vokietė Dora Raten. Ji užėmė ketvirtąją vietą. Praėjus dvejiems metams kompetentinga medikų komisija nustatė, kad Dora — pats tikriausias hermafroditas!
Ar buvo hermafroditų tarp pirmaujančių tuometinės Tarybų Sąjungos sportininkių? Be jokios abejonės! Sportinis didžiosios, galingosios, plačiosios Sovietų Sąjungos komitetas niekuomet net ir nesidomėjo, kad dalyvauja rungtynėse: moteris ar hermafroditas. Svarbiausia buvo pasiekti naują rekordą, sustiprinti sovietinės šalies sportinį prestižą. Valdininkai nesidomėjo seksualinėmis–lytinėmis sportininkų problemomis. Be to, ir aukštesnioji valdžia neleido tuo domėtis. Daugelio garsių sportininkių lyties nustatymas jiems nebūtų atnešęs jokios naudos — tik galvos skausmą ir pasaulinę gėdą.
Savo laiku buvusi labai garsi tarybinė tinklininkė ir bėgikė Aleksandra Čiudina praktiškai neturėjo sau lygių. Ja labai didžiavosi visa šalis. Tačiau šiam pasididžiavimo objektui beveik reikėdavo skustis rytais, kalbėjo ji sodriu bosu, rūkė „Belamorą” ir galėdavo visai lengvai išmaukti stiklinaitę kitą. O ir jos išorė…
Žodžiu, ten ir visiškai šiuose „lytiniuose” reikaluose nenusimanančiam žmogui viskas buvo aišku. O Čiudina vykdė įsakymą būti moterimi ir nešti savo šaliai medalius.
Ne mažiau žinomos ir garsiosios seserys Tamara ir Irina Press, į kurias, jei jau visai atvirtai, ir žiūrėti buvo baisu. Lyg ne sportininkės, o kokio nors siaubo filmo herojės būtų: didžiulės, panašios į vyrus. Kiekvienose varžybose jos iškovodavo krūvą aukso. O štai įvedus seksualinę sportininkų kontrolę abiejų sesučių karjera tuoj pat baigėsi. Kodėl? Klausimas visiškai betikslis, ir atsakymas į jį iš karto aiškus. Drauge su seserimis Press sportinę karjerą nutraukė ir nemažas būrys kitų garsių tarybinių „sportininkių”.
Pasitaikydavo ir keistų kuriozų, kai likdavo tik ilgi įtarinėjimai, kurių niekaip nepavykdavo įrodyti.
TA SIAUBINGA SEKS–KONTROLĖ!
Pasirodęs spaudoje Australijos profesoriaus straipsnis ne iš karto, bet vis dėlto davė rezultatų. Pradžioje kur ne kur, o po to visuotinai buvo imta taikyti seks–kontrolė. Ypač lengvaatlečių ir vandens sporto varžybose.
Nuo 1968–ųjų metų seks–kontrolė tapo būtina kiekvienos olimpiados dalimi. Kad nebūtų traumuojamos sportininkės, ši kontrolė dažniausiai būdavo vykdoma pačioje varžybų pradžioje. Bėda ta, kad vieną kartą sėkmingai nepraėjus šios kontrolės daktarų diagnozė būdavo parašoma vieną kartą — visam likusiam gyvenimui. Prispaudė antspudą — ir viskas, nebepašokinėsi, nepapūsi prieš vėją, nieko nebepakeisi, mieloji sportinių aukštumų žvaigždute (o gal reikėtų sakyti — mielasis žvaigždūne…). VISKAS!
Tai ne dopingo kontrolė, kurios rezultatus būtų galima užginčyti, na, o jei jau pasirodei esąs neteisus — išsivalyti organizmą, treniruotis ir startuoti iš naujo. Hermafroditams ir transseksualams tai neįmanoma!
Beje, dopingai taip pat gali atnešti nebepataisomas seksualines tragedijas ir visiškai sugriauti lytinį gyvenimą.
— Kurgi, kurgi, — pasakys kai kurie. — Puikiai žinome, tas pats garsusis Maradona vis dar nuo velniai žino ko priklausomas. Ir ne tik jis vienas nuodėmėmis apsikrovęs.
Va čia tai jau šventa teisybė — nuodėmingas ne tik Maradona. Pakanka sporte nusidėjėlių. Ypač didžiajame sporte. Bet štai kaip įvertinti trenerių ir komandos gydytojų nuodėmes?
Jie nuolatos ir tikslingai „maitino” daugybę plaukikių ir lengvaatlečių vyriškais hormonais, kad merginos šaliai ir rinktinei neštų medalius.
Pasekmės buvo gana liūdnos — daugeliui sportininkių galiausiai teko pakeisti lytį. Kas jos dabar: vyrai ar moterys? Bet kokiu atveju, niekas iš jų negali susilaukti palikuonių, o tai jau yra baisu! Vardan prestižo sportininkės buvo pasmerktos amžinoms kančioms.
Maža pikantiška detalė: kol kas tik karališkosios britų šeimos narė princesė Anna, ilgą laiką buvusi Didžiosios Britanijos olimpinės rinktinės narė (princesė dieviną žirgų sportą), išvengė nemalonins lyties nustatymo procedūros. O štai visoms kitoms tai tenka ištverti, kad ir kaip žeminančiai viskas rodytųsi. Be daktarų leidimo starto linijos neperžengsi…
Australijos profesoriaus publikuotas straipsnis savo „juodą darbą” padarė. Šitiek medalių šuniui ant uodegos nuėjo!..
O pačių įvairiausių moterų komandų treneriai išmintingai, apdairiai tyli. Ir žurnalistai dažniausiai tyli. O moterys olimpiadose žaidžia futbolą, ledo ritulį, kilnoja štangas, grumiasi bokso ringe… matyt, garsiąja seks–kontrolę apeiti galima. Kaip ir bet kurią kitą.
