Į kirpyklą įsiveržia apsiverkusi moteris. Trenkusi durimis, ji krenta į kėdę ir isteriškai suklykia:
– Apkirpkit mane kaip ją!
– Kaip ką? – klausia apstulbusi kirpėja.
– Kaip tą, kuri pagrobė iš manęs vyrą!!!
Kai moteris sužino, kad vyras jai neištikimas, paprastai kaltina save. Apskritai, yra susiklosčiusi nuomonė, kad jeigu vyras pasirinko kitą moterį, tai toji kažkuo geresnė už žmoną: skaniau verda valgyti, geriau tvarkosi namie, fiziškai patrauklesnė. Laikoma, kad dėl vyro neištikimybė kalta žmona: ji dėjo per mažai pastangų, kad jį išlaikytų.
Iš tikrųjų vyro neištikimybės priežastys glūdi gerokai giliau. Teisybė, yra vyrų, kuriems svarbu, kaip žmona atrodo, ar madinga jos šukuosena, ar pasidažiusi, išsikvėpinusi. Tai daugiausia demonstratyvaus asmenybės tipo vyrai. Jiems visada svarbu, kaip moteris atrodo. Ir jeigu žmona jo akivaizdoje nebus nuolat pasitempusi, jis tikrai gali pasirinkti labiau susitvarkiusią moterį. Tačiau bėda ta, kad demonstratyvaus tipo vyrams nuolat reikia naujų įspūdžių, todėl žmonos nuo neištikimybės ir gražus chalatėlis neišgelbės. Ir vargšė moteris nusivils visais patarimais bei pasigailės veltui išleistų pinigų.
O vyrai, nelinkę į demonstratyvumą, kartais apskritai nepastebi, kuo vilki jų žmonos. Todėl moterims neverta viskuo kaltinti tik savo išvaizdą. Tačiau jeigu priežastis ne ta, tai kokia gi?
PIRMOJI PRIEŽASTIS
Vyras savaime nejaučia poreikio būti neištikimas, jo neištikimybė yra nulemta socialinių priežasčių.
Gali būti daugybė variantų:
– vyras turi tam tikrą socialinį statusą, kai jam tiesiog būtina turėti meilužę;
– kartais bloga linkintys žmonės išprovokuoja vyro seksualinius santykius su moterimi (ar net keliomis), tai nufotografuoja arba nufilmuoja, o vėliau šantažuoja;
– būna ir taip, kad vyrą skatina neištikimybei moteris, turinti jam valdžią, pavyzdžiui, viršininkė. Jis pasiduoda bijodamas būti pažemintas pareigose ar atleistas;
– kartais vyras jaučia nepilnavertiškumo kompleksą ir norėdamas vyrų kompanijoje įrodyti savo vyriškumą, „metasi į šalį”. Dažniausiai taip atsitinka po gero vakarėlio, paprastai ten pat, kur ir vyksta vakarėlis. O paskui patenkinti draugužiai viską praneša žmonai, vertindami tai kaip mielą vyrišką pokštą.
Visais šiais atvejais vyras buvo neištikimas ne todėl, kad naujoji partnerė pasirodė geresnė už žmoną. Socialinė neištikimybė visada susijusi su užmaskuotu psichologiniu spaudimu vyrui. Paprastai tokie vyro nuklydimai labai greitai išaiškėja. O taip pasielgę vyrai, kadangi patys labai nesistengė būti neištikimi, jaučiasi itin nusikaltę. Jie tampa atpirkimo ožiais – ir darbe, ir namie. Darbe gali būti pareiškiama, kad ištvirkėliai įmonei nereikalingi, o namie žmona veja iš namų. Kartais vyras išeina – visam laikui.
Ką daryti? Panašiais atvejais vyras pats labiausiai nukenčia. Ir jį tokia neištikimybė psichologiškai slegia. Todėl žmonai derėtų neignoruoti vyro pasiaiškinimų ir ištiesti pagalbos ranką, taip išsaugant šeimą.
ANTRA PRIEŽASTIS
Per bendro gyvenimo metus sutuoktiniai psichologiškai nutolo vienas nuo kito, ir ištikimybė tėra šio susvetimėjimo ženklas.
Šiuo atveju apie ištikimybę net negalima kalbėti. Juk praktiškai tai nebe šeima, o du svetimi žmonės. Jie nebeturi nieko bendro, išskyrus gyvenamąją vietą, bet šį faktą kruopščiai slepia patys nuo savęs. Ar todėl, kad bijo skyrybų procedūros, ar bijodami likti vieni, ar „dėl vaikų”, ar iš įpročio – tačiau sutuoktiniai nesiskiria, išlaikydami formalią santuoką.
Kaip tokiu atveju galima kaltinti vyrą, kad jis buvo neištikimas savo „buto kaimynei”? Nėra prasmės kaltinti ir žmoną: sutuoktiniai psichologiškai susvetimėjo ne dėl suktukų plaukuose ar seno chalato, o tiesiog tarp jų vis mažėjo sąlyčio taškų. Su laiku žmonės keičiasi – keičiasi jų norai, poreikiai skoniai ir įpročiai. Ir kadangi nė vienas iš jų nenorėjo sekti šitos psichologinės vienas kito raidos – jie prarado viską, ką turėjo bendro, taip pat ir intymių santykių srityje.
Tokia vyro neištikimybė kaip tik ir pagrįsta meile kitai moteriai, bet ne todėl, kad ji geresnė už žmoną, o todėl, kad ji jam nesvetima, jį supranta, todėl jį prie jos ir traukia.
Daugelis žmonų tokiais atvejais įsižeidžia: „Kaip tai aš vyro nesuprantu? Maitinu, vyras apskalbtas, indus planu, namus tvarkau, patenkinu seksualiai… Ko jam dar reikia?” O iš tikrųjų suprasti – reiškia turėti bendrų temų pokalbiui, suprasti, kai sutuoktinis neatliko kokio buities darbo – gal jis tuo metu turėjo svarbesnių reikalų. Supratimas – tai ne aptarnavimas. O gal seksualiniu atžvilgiu vyras ar žmona gauna visai ne tai, ko nori, tik nedrįsta pasakyti – tokiu atveju apie jokį sutuoktinių vieningumą neverta ir kalbėti.
Ką daryti? Pirmiausia, tokios neištikimybės galima išvengti. Svarbiausia – pagauti tą momentą, kai sutuoktiniai pradėjo tolti vienas nuo kito. Vienas pirmųjų atšalimo požymių – sutuoktiniai bijo vienas kitam pasipasakoti rūpesčius, nes rizikuoja išgirsti atsakymą: „atstok su savo nesąmonėmis!”
Savaime niekas neišsispręs ir jūs vis labiau tolsite vienas nuo kito. Norėdami vėl suartėti, pamėginkite pradėti kalbėti kokia nors dominančia sutuoktinį tema, pvz., žmona gali paklausti vyro apie futbolo rungtynių rezultatus, o vyras apie suknelę. Tokiu atveju išgirsite mandagų atsakymą.
Blogiausiu atveju, kreipkitės į profesionalų šeimų psichoterapeutą konsultacijos. Nors tai gana sudėtinga ir nepigu, tačiau jei abu norite likti kartu, pamėginti verta. Juk jūs turėjote kažką bendro, kas jus atvedė į Santuokų rūmus. Jei dar liko nors šiek tiek traukos – jūs turite šansų atrasti vienas kitą.
Kitas reikalas, jeigu jums viso šito nereikia ir sutuoktinis tapo visiškai svetimas. Tačiau naudodamasi žmonos teise mėginate jį laikyti griežtai ir neleisti tvarkyti savo asmeninį gyvenimą. Visišką susvetimėjimą atskirti gana paprasta: jeigu į visus patarimus, kaip rasti bendrą kalbą su vyru, atsakote : „O kodėl aš turiu keistis dėl jo? Tegu pats ir keičiasi”, tai reiškia, kad jums jau metas apskritai pakeisti vyrą, t.y., skirtis.
TREČIA PRIEŽASTIS
Sutuoktiniai kurdami šeimą iš pat pradžių buvo visiškai svetimi. Tiesiog vienas iš sutuoktinių nutarė padedamas santuokos išspręsti kokias nors savo problemas.
Nuo fiktyvios santuokos tokia santuoka skiriasi tuo, kad jeigu pirmuoju atveju nė vienas iš sutuoktinių nepretenduoja į santuokinį gyvenimą, tai antru atveju žmona arba vyras nuoširdžiai tiki, kad tuokiasi iš meilės.
Taip gali būti, pavyzdžiui, tokiu atveju, kai vyras nori gauti gerai apmokamą darbą, o jo viršininkas reikalauja iš darbuotojo stabilumo – jis nenori mokėti beprotiškų pinigų socialiai nepatikimam žmogui. Taip pat santuokos kartais būna kuriamos dėl turto. Skubiai vedęs, toks vyras nė nepagalvos būti ištikimas savo žmonai. Kas ji jam? Jis nė nemėgins nagrinėti savo sutuoktinės įpročių ar stengtis psichologiškai suartėti. Antspaudas pase yra, ir gana. Būdamas neištikimas, jis nejaučia jokio sąžinės graužimo, nors savo nuotykius slepia: jei žmona sužinojusi parodys duris – sudie darbui.
Prieš 15 – 20 metų kai kurios santuokos būdavo kuriamos ne iš tikros meilės, o iš aistros. Įsimylėję jaunuoliai fiziškai labai traukia vienas kitą ir išgirdę kategorišką „pirmiau antspaudas pase, o tik po to lova”, karštligiškai puldavo į Santuokų rūmus. Dabar jau tokių santuokų retai pasitaiko, bet anais puritoniškais laikais jų buvo daugybė. Dabar tokiems sutuoktiniams 35 – 45 metai, kaip tik toks amžius, kai kyla daugiausia šeimyninių problemų. Jie jau pasisotino fiziniu artumu, reikia pabandyti kažką nauja.
Ką daryti? Tokiu atveju mėginimas sulaikyti neištikimą vyrą gali virsti tragedija visiems konflikto dalyviams. Norint tapti laiminga ir išvengti tolesnių neigiamų emocijų, ryžkitės išsilaisvinti nuo šito praktiškai svetimo žmogaus.
KETVIRTA PRIEŽASTIS.
Vyras apskritai nelinkęs būti pastovus.
Kai kurie vyrai iš prigimties linkę nuolat keisti seksualines partneres. Tokių polinkių motyvus galima išskirti į keletą grupių.
„Patinai”. Jie būna neištikimi vien todėl, kad pasitaiko proga – tai kodėl gi ją praleisti? Tokie vyrai paprastai ir kitose gyvenimo srityse sau viską leidžia. O dėl sekso, tai jie tiesiog sau neatleis, jeigu moteris padarys nors menkiausią užuominą apie galimą intymumą, o jie nepasinaudos proga, nes taip manys pažeidę savo vyriškumą. Tokie vyrai, likę vieni su koketuojančia moterimi, būtinai sieks sekso, nesusimąstydami, kad gal moteris to visai ir nenori, ir galbūt tai vėliau turės neigiamų padarinių. Tokie vyrai gali būti apkaltinti išprievartavimu, būti šantažuojami ir pan. Jiems nereikia nuolatinės partnerės ” iš šalies”, jam neištikimybė – spontaniškas aktas.
Tokio vyro žmoną belieka užjausti, kad neišmanydama psichologijos, neperkando vyro esmės dar prieš tekėdama. O dabar belieka kentėti…
„Donžuanai”. Tai – specifinės asmenybės, pradžioje net neketinančios keisti moteris kaip pirštines. Tiesiog moterys pačios kabinasi jiems ant kaklo, o jie neturi jėgų atsispirti. Paprastai tai būna vyrai, išaugę nepilnose šeimose, kur motina jiems įskiepijo moteriškas savybes – tvarkingumą, dėmesį savo išvaizdai, galantiškumą ir švelnumą. Todėl toks vyras kiekvienai moteriai bučiuoja rankas, dovanoja gėles. Kadangi moterys prie galantiško elgesio paprastai nebūna pratusios, jos pameta galvą.
Tokio tipo vyrai paprastai nejaučia poreikio vesti. Jeigu jie ir veda, tai arba todėl, kad vedybomis kažko siekia (žr. trečią priežastį), arba išėję iš motinos, stengiasi susirasti į motiną charakteriu panašią žmoną. Kadangi žmona tokiu atveju pasąmoningai tapatinama su motina, tokioje santuokoje būna seksualinių problemų, nes vyras nejaučia jai potraukio.
Reikia suprasti, kad vyras, bučiuojantis visoms moterims rankeles, visas lydintis namo ir pan., taip pat elgsis ir po vestuvių. O kadangi moterys jam pačios puola ant kaklo ir jis, be to, turi seksualinių problemų su žmona, sunku jį apkaltinti, jei neatsispirs moterų spaudimui.
Donžuano žmona (geriau kol ji dar sužadėtinė) turėtų turėti galvoje, kad tokio žmogaus elgesys po vestuvių nepasikeis. O perauklėti jį nepavyks. Todėl pagalvokite, ar verta už jo tekėti, tuo labiau, kad jis pats greičiausiai vengia santuokos. O jo galantiškas elgesys su jumis greičiausiai visiškai nereiškia, kad jis jus myli.
„Kolekcininkai”. Jie siekia turėti kiek galima daugiau moterų, nors beveik nejaučia joms jokio seksualinio potraukio. Tai – nepasitikintys savimi vyrai, kuriems nepavyko užimti „deramos” vietos visuomenėje. Jie stengiasi atsigriebti seksualinėmis pergalėmis, dažnai net užsirašinėja, kada ir su kuo mylėjosi. Vėliau vartydamas tuos užrašus, toks vyras sau eilinį kartą primena, kad nors darbe nelabai sekasi, bet užtai jis oho koks vyras! Beje, dažniausiai jo nedomina, ar moterims buvo gera su juo.
Kolekcininkai būtinai giriasi savo pergalėmis. Ir jeigu toks vyras ves, tai santuoka jo nesustabdys. Jis ir toliau stengsis papildyti savo „kolekciją”. Tiesa, žmona gali bent iš dalies mėginti atitraukti vyrą nuo to sudarydama jam šeimoje tokias sąlygas, kad jis jaustųsi svarbus, tada ir poreikis įrodinėti savo svarbą sumažės. Tačiau tai gana sudėtinga, nes vyro nepilnavertiškumo kompleksas būna susiformavęs vos ne nuo pat ankstyvos vaikystės.
Ką daryti? Verta atminti, kad santuokos tvirtumui tokio vyro neištikimybė visiškai niekuo negresia. Visi tokie vyrai užklupti nusikaltimo vietoje jokios kaltės nejaučia ir iš namų neina, o tuo labiau nesiskiria. Su tokiu vyru santuoka gali būti ypač tvirta tuo atveju, jei be sekso sutuoktinius dar kas nors sieja. Tačiau, aišku, tik jei tai neskaudina žmonos. Todėl tokį tipą geriausia išaiškinti iš pat pradžių ir pagalvoti, ar jums patiktų su tokiu gyventi.
Štai ir viskas. Ir jokie suktukai bei chalatai čia niekuo dėti.
