Tikriausiai ne kartą esate sau pasižadėję suvalgyti tik vieną traškutį arba vieną sausainį, ir „netyčia” suriję visą jų pakuotę. Nors toks impulsyvaus valgymo „nusikaltimas” verčia savimi pasibaisėti, neskubėkite savęs smerkti ― tai nėra visiškai jūsų kaltė.
MailOnline pristato buvusio JAV Maisto ir vaistų komisijos administracijos nario Davido Kesslerio teoriją. Anot jo, šiais laikais reikia ypatingai stiprios valios atsispirti skanėstams, kadangi jie yra pagaminti iš specialaus riebalų, sacharozės ir druskos mišinio, kuris aktyvuoja „absoliučios laimės” tašką mūsų smegenyse. Kitaip tariant, šiuolaikiniai pusfabrikačiai turi priklausomybę skatinančių savybių.
Savo bestseleryje „The End Of Over-Eating: Taking Control Of The Insatiable American Appetite” jis tvirtina, jog jei visuomenė nepradės mąstyti apie platesnį maisto vartojimo ir gamybos kontekstą, mes būsime pasmerkti klajoti nesibaigiančiuose dietos laikymosi ir apsirijimo cikluose. Mat šiuolaikiniame pasaulyje maistas nėra skirtas išgyvenimui ar lengvam pasimėgavimui ― jis virto visuotiniu apsėdimu.
Pediatrijos ir biostatistikos profesorius Kessleris mano, jog nebegalime leisti sau kaltinti storų individų. „Problema slypi tame, kad mes susikūrėme pasaulį, kuriame maistas visada prieinamas ir pagamintas taip, kad jo vis daugiau norisi”, ― teigė jis.
Daugeliui labai sudėtinga atsispirti šiuolaikiniam maistui, kadangi tam tikra prieskonių kombinacija pakartotinai aktyvuoja „alkio” neuronus. „Daugelis mūsų turi tokį absoliučios laimės tašką, kuriame mes jaučiame didžiausią malonumą valgydami sacharozę, riebalus arba druską. Kuo daugiau jų yra maiste, tuo jis skanesnis. Tada pasiekiame momentą, kai maistas tampa pernelyg saldus ir malonumas atslūgsta”, ― aiškino jis.
Tam tikri maisto produktai puikiai manipuliuoja šiuo „absoliučios laimės” tašku: „Heinz” pomidorų padažas, „Starbuck‘s” saldžiosios kavos, traškučiai ir beveik visi „McDonald‘s” patiekalai.
Kessleris taip pat kalba apie maisto gamintojų klastingas rinkodaros strategijas. „Retas žmogus moka nepersivalgyti. Maisto prieinamumas, milžiniškos porcijos, visur lendanti reklama, ir kultūrinė nuostata, jog galima valgyti bet kur ir bet kada ― viskas yra grėsmė žmogaus mitybos įpročiams”, ― tvirtino jis.
Žmones suvysto ne tik maisto skonis, bet ir įvairios produktams taikomos akcijos, kurios įtikina, jog tie „15 procentų už dyką” yra verti jūsų skrandžio dėmesio. Kesslerio teigimu, tokios akcijos dažniausiai maskuoja sintetinį maisto produkto turinį. Taip gamintojai užtikrina sau pelną.
Nepaisant aršių žodžių apie maisto gamybos sektorių, Kessleris tikina, jog problemai išspręsti nebūtina apjuodinti maisto gamintojų. „Mums reikia pakeisti požiūrį į „didelį” maistą, t.y., milžiniškas porcijas, kuriose labai mažai maistingų medžiagų. Turime suprasti savo elgesį, maisto atžvilgiu. Turime žinoti, kaip smegenys apdoroja įvairius stimulus ir kaip tai veikia mūsų elgesį. Visada reikia pagalvoti, ką maisto gamintojai nori parduoti, ir kodėl. Supratimas apie tai, kodėl persivalgoma, suteikia didesnį kontrolės laipsnį. Ir, nors vis dar reikės kovoti su automatiškomis neuroninėmis reakcijomis, su stimulo-poreikio-atlygio-įpročio ciklu, viskas gali būti suvaldoma”, ― konstatavo Kessleris.
Profesorius tiki, jog turime nustoti žvelgti į maistą kaip į atlygį. Kaip metęs rūkyti žmogus negali sau leisti „greito dūmo”, nes diena buvo sunki, taip mėgstantys pavalgyti negali guosti savęs maistu. Juk ne naujiena, kad maistu reikia mėgautis, o ne malšinti nepasitenkinimo jausmą.
