Tradicinė medicina nebesusidoroja su žmones puolančiomis ligomis. Nors kasmet kuriamos naujos diagnostikos ir gydymo technologijos, tobulinami ir išrandami nauji medikamentai, tačiau sergančiųjų lėtinėmis ligomis nemažėja.
Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakulteto ir Tęstinių studijų instituto jungtinės Medicinos edukacijos katedros vedėjas, prof. habil. dr. Algimantas Kirkutis įsitikinęs, kad tradicinė medicina viena yra bejėgė susidoroti su sveikatą trikdančiomis negandomis. Jai padėti galėtų papildomos ir alternatyvios medicinos atsiradimas bei praktika.
– Esate žinomas kardiologas, ne vieną dešimtmetį gydant žmones vadovavęsis būtent tradicinės medicinos principais. Tačiau prieš keletą metų pradėjote propaguoti natūraliąją mediciną. Kodėl ja susidomėjote?
– Dirbdamas pastebėjau, kad, nepaisant medikų pastangų, sergančiųjų lėtinėmis neinfekcinėmis širdies ir kitų organų ligomis skaičius nemažėja. Atvirkščiai, atliktų mokslinių tyrimų duomenys rodo, kad besiskundžiančių savo sveikata bei nuolatos vartojančių medikamentus asmenų skaičius grėsmingai auga. Tai skatina sveikatos apsaugos sistemos administratorius į klinikinę praktiką diegti vis sudėtingesnes ir efektyvesnes gydymo priemones. Todėl vaistinėse atsiranda vis naujesnių ir efektyvesnių vaistų, kuriuos gydytojai skiria sergantiesiems lėtinėmis ligoms. Tačiau tai tik padidina vaistų vartojimą ir lėšas, reikalingas jiems kompensuoti. Spartus gydymo priemonių paklausos augimas skatina farmacijos ir medicininės technikos gamybos plėtrą. Ši pramonės šaka pastaruoju metu tapo ypač pelninga. Laikoma, kad vaistų gamyba ir pardavimas priartėjo, o gal net jau viršijo, prekybos ginklais pelningumą. Šiuolaikinės gydymo priemonės leidžia efektyviai silpninti ligų pasireiškimo simptomus, mažinti mirtingumą nuo lėtinių ligų ir kartu pailginti žmonių gyvenimo trukmę. Tačiau niekaip nepavyksta sumažinti bendrojo sergamumo širdies išemine liga, hipertenzija, insultu, cukriniu diabetu, vėžiu ir kitomis lėtinėmis ligomis. Mes laipsniškai tampame ligonių, nuolatinių vaistų vartotojų visuomene.
Noras rasti atsakymą į klausimą, kodėl taip yra, ir skatina mane ieškoti naujų šio paradokso sprendimo būdų, vienu iš kurių ir galėtų tapti papildomos ir alternatyvinės medicinos plėtra.
– Kodėl taip atsitinka, kad kuo daugiau dedama pastangų į lėtinių ligų gydymą, tuo daugiau sergančių žmonių?
– Manau, kad taip nutinka dėl keleto priežasčių. Gera sveikata – tai pačios gamtos sukurtas ir mums padovanotas natūralus apsauginis barjeras, kuris sustabdo patogeninius faktorius dar jiems nesuspėjus pažeisti organizmo funkcijų. Tai lyg natūralus „vidinis” gydytojas, esantis mūsų organizme, kuris nuolatos kovoja su mus atakuojančiais patogeniniais mikroorganizmais ir kitokiais ligų sukėlėjais. Nusilpus organizmo gynybinėms funkcijoms, natūralus barjeras yra pralaužiamas ir prasideda liga. Tada pradeda veikti antrasis, žmogaus sukurtas, apsauginis barjeras – biomedicina. Nors ši ligų gydymo sistema oficialiai vadinama sveikatos apsaugos sistema, tačiau ji nesprendžia sveikatos tausojimo ir stiprinimo problemų. Ligonis paprastai kreipiasi į gydytoją tik tada, kai pajunta ligos simptomų. Medikas panaikina arba bent sumažina tuos simptomus, tačiau to ne visada pakanka, kad ligonis visiškai pasveiktų ir būtų užkirstas kelias pakartotiniam simptomų atsinaujinimui. Po gydymo pasijutęs geriau pacientas dažnai pasitenkina laikinai pagerėjusia sveikata ir skuba grįžti į ankstesnį gyvenimą, neskirdamas dėmesio sveikatai stiprinti. Galima teigti, kad mūsų sveikatos apsaugos sistema yra orientuota daugiau į pasekmių, o ne į priežasčių šalinimą.
Kita priežastis – mes vis labiau tolstame nuo natūralios gyvenamosios aplinkos – gamtos. Į mūsų buitį besiveržiančios technologijos diktuoja naują gyvenimo būdą. Miestai darosi didžiuliais megapoliais su specifine gyvenamąja aplinka, kuri vis daugiau užteršiama. Keičiasi mitybos įpročiai, ji darosi vis nesveikesnė. Tobulėjant transporto priemonėms vis mažiau judame. Visa tai mus verčia nusižengti gamtoje egzistuojantiems sveikos gyvensenos principams, o tai pažeidžia organizmo natūralų apsaugos nuo ligų barjerą ir sukelia sunkiai pagydomas ligas.
Trečioji priežastis – per didelė biomedicinos specializacija. Dabartinėje sveikatos apsaugos sistemoje pasigendama sisteminio požiūrio į žmogaus organizmą ir jo sveikatos problemas. Žmogų gydo atskiri specialistai: kardiologai, pulmonologai, nefrologai, okulistai, pediatrai ir t.t. Lėtiniai susirgimai daugiau ar mažiau pažeidžia visas organizmo sistemas, todėl ligoniai keliauja nuo vieno iki kito specialisto, ir tai niekada nesibaigia.
Galiausiai – žmogus pranyksta kaip individas. Gydytojai apkrauti darbu ir neturi laiko gilintis į kiekvieno ligonio asmeninius išgyvenimus. Žmogus paliekamas vienišas su savo stresais, augančiomis psichologinėmis problemomis. Specialistas padeda pašalinti tik varginančius ligos simptomus, tačiau psichosomatinės priežastys, sukėlusios šiuos nusiskundimus, dažniausiai lieka neįvertintos ir nėra šalinamos, o tai reiškia, kad liga pasikartos.
– Ką daryti, kad nereikėtų atsisakyti šiuolaikinio gyvenimo privalumų, bet tuo pačiu pavyktų išsaugoti gerą sveikatą?
– Norint ką nors rasti tamsoje, reikalinga šviesa – tik apšvietus kambarį galima pamatyti, kas kur yra padėta. Taip pat ir su sveikata – norint ją išsaugoti, reikia turėti tam reikalingų žinių ir sugebėti jas laiku panaudoti. Todėl labai svarbu kaupti žinias apie tikrąsias ligų priežastis ir skleisti jas žmonėms, nurodant būdus, kaip išsaugoti ir sustiprinti sveikatą. Apie tai praėjusio šimtmečio pradžioje daug kalbėjo ir rašė mūsų tautos šviesuolis V.Storosta-Vidūnas. Remdamasis senovės Rytų medicinos sukaupta patirtimi jis sukūrė taisyklių ir pratimų sistemą, padedančią gerokai sustiprinti sveikatą ir net išsigydyti pačiam, nesikreipiant į medikus. Dar praėjusio šimtmečio pradžioje jis suprato, kad žmonija savo patirtyje turi sukaupusi daug reikiamų žinių, leidžiančių sustiprinti natūralų organizmo gynybinį barjerą bei sveikatą. Jis sakė, kad šias žinias praturtinus šiuolaikinio mokslo pasiekimais, galima praplėsti biomedicinos galimybes.
– Ką turite galvoje kalbėdamas apie papildomas biomedicinos galimybes?
– Norint realiai gerinti susidariusią situaciją, labai svarbu pritaikyti naujus efektyvesnius sveikatos tausojimo ir stiprinimo metodus. Pasaulyje vis rimčiau svarstomos Papildomos ir alternatyvinės medicinos (PAM), kitaip dar vadinamos natūralios medicinos, platesnio panaudojimo sveikatos sistemoje galimybės.
Papildoma ir alternatyvinė medicina – kartais dar vadinama istorine-praktine patirtimi pagrįsta arba senovės Rytų medicina – tai grupė diagnostinių arba gydomųjų disciplinų, kurios yra naudojamos kartu su įprastine biomedicina organizmo gynybinėms funkcijoms reguliuoti. Ši medicinos sritis sujungia didelį skaičių įvairių sveikatos apsaugos sistemų bei specialiųjų praktikų, kurios dėl įvairiausių istorinių, kultūrinių, socialinių, ekonominių ar kitokių priežasčių nėra pripažįstamos ir naudojamos įprastinėje – moksliniais faktais pagrįstoje, orientuotoje į ligų diagnostiką ir gydymą biomedicinos praktikoje. Pavyzdžiui, senovės Rytų medicina ajurveda, tradicinė kinų medicina, fitoterapija, liaudies medicina, homeopatija ir taip toliau.
Pastaruoju metu pasaulyje, ypač išsivysčiusiose Vakarų Europos ir Amerikos šalyse, PAM skiriamas vis didesnis dėmesys. Jos platesnis pritaikymas ankstyvose ligos stadijose gerina gyventojų sveikatą, mažina sergamumą ir ligotumą. Praktikuojantys PAM specialistai nenaudoja chirurginių gydymo metodų, cheminių bei kitų aktyviai veikiančių medikamentų.
– Ar tai nekvepia šarlatanizmu? Juk to kažkas turėtų kvalifikuotai mokyti?
– Reikia pripažinti, kad riba tarp klasikinės medicinos ir pagalbinės, kaip ir tarp sveikatos bei ligos pradžios, yra labai trapi. Todėl iškyla daug neaiškumų, o kartais net realių grėsmių sveikatai. Neretai pastebime, kad nekvalifikuoti asmenys, ar net tiesiog apsimetėliai, bando už tam tikrą atlygį taikyti vienokias ar kitokias sveikatos stiprinimo paslaugas. Tokia praktika yra neleistina, ji turėtų būti draudžiama, o alternatyvios medicinos specialistai tinkamai paruošiami medicinos mokslo įstaigose. Siekiame, kad viena tokių įstaigų taptų Klaipėdos universitetas.
