Prieš kurį laiką teko stebėti diskusiją, kurioje politikai aiškino, jog didžiausia problema šiandien mūsų valstybėje davatkiškumas. Esą jei ne visokie apribojimai, tai mūsų valstybės biudžetas iš alkoholio pramonės galėtų gauti kur kas daugiau, o didžiausios alkoholio industrijos bendrovės aktyviau remtų svarbias gyvenimo sritis.
Tokios kalbos Lietuvoje tikrai ne naujiena ir veikiausiai nebūčiau į jas skaudžiai reagavęs, jei ne kelių pastarųjų savaičių patirtis, kai su kūrybine grupe lankėmės keliose reabilitacinėse bendruomenėse, bendravome su priklausomybių prislėgtais žmonėmis, klausėmės gyvenimo istorijų. Tai buvo istorijos apie sudužusias viltis, įskaudintus žmones ir klastingą ligą, kuri paverčia žmogų marionete. Tos istorijos kas kartą patvirtina, jog priklausomybė tampa ne tik priklausomą žmogų, bet visą jo šeimą, jo gyvenamąją aplinką griaunanti jėga.
Netiesa, kad priklausomybė negresia mums, mūsų vaikams, artimiesiems, nes esą tai tik tam tikro socialinio sluoksnio problema. Statistika negailestingai liudija, kad priklausomybės it virusas plinta visose visuomenės grupėse.
Aišku, galima sakyti, kad, kai priklausomas žmogus, pardavęs iš namų išneštą televizorių, kioskelyje perkasi daugiausia laipsnių turinčio alaus, jis kartu šiek tiek papildo valstybės biudžetą. Tačiau kokia to papildymo kaina? Ne tik pačiam priklausomam žmogui, jo artimiesiems, bet ir visai valstybei. Priklausomiems žmonėms padėti bandantys specialistai tvirtina, jog vienas litas, kurį biudžetas gauna iš alkoholio industrijos, virsta bent penkiais litais, kurių netenka biudžetas, mokėdamas už gydymo, socialinės rūpybos paslaugas, bedarbių pašalpoms. Tačiau tokie perspėjimai dažnai įvardijami kaip davatkiškumas. Juolab kad alkoholio industrijos atstovai ya svarbūs reklamos teikėjai žiniasklaidos priemonėms, paremia politikus per rinkimų kampaniją, skiria pinigų kokiam nors sporto renginiui.
Tad nereikėtų stebėtis, kodėl viešumoje daug stipriau aidi ne perspėjimai apie priklausomybes, apie tai, kad nenormalu, jog alus ir krepšinis Lietuovje tapo broliais dvyniais, bet teiginiai, esą mes turime paisyti kiekvieno žmogaus teisės rinktis. Jei žmogus nori svaigintis, nes jam tai teikia malonumą, jam turi būti sudarytos tam sąlygos. Jei nenori – tegu negeria, juk niekas esą nėra girdomas per prievartą.
Įdomu, ar žmonės, kurie taip tvirtina, yra bendravę su žmogumi, sergančiu priklausomybe? Ar jie tikrai nesupranta priklausomybės problemos esmės, ar supranta, tačiau viską užgožia pinigų siekis? Ar tikrai galima sakyti, kad priklausomas žmogus yra laisvas ir gali rinktis?
Yra toks anekdotas: „Vienintelis žmogus, kuris visada žino, ko nori – tai alkoholikas„. Jis juokingas tol, kol nesutinki nuo šios priklausomybės kenčiančių žmonių, nepamatai suvargusių jų artimųjų veidų…
Sutinku, jog nesąžininga alkoholio pramonę paversti vieninteliu kaltininku ir sakyti, kad jos agresyvi rinkodara – tai vienintelė priklausomybių priežastis.
Priklausomybė – tai liga, kuri priklauso nuo įvairiausių veiksnių. Taip pat ir nuo vienišumo išgyvenimo, iliuzijos, jog kvaišalai gali padėti pabėgti nuo jo. Dažnai matome skausmingai uždarą ratą, kai priklausomybės griauna santykius šeimoje, ir kartu susvetimėjimas, bendravimo problemos skatina vis giliau klimpti į priklausomybių pelkę.
Tačiau bent jau nespekuliuokime viešumoje pareiškimais, jog kazino verslas ar kuri nors alkoholio bendrovė yra valstybės biudžeto ramstis. Bent jau neromantizuokime svaigalų ir griežtai paisykime galiojančių svaigalų reklamos taisyklių. Dar vienas svarbus dalykas – kasmet valstybė išleidžia vis daugiau pinigų, bandydama kovoti su priklausomybių sukeltais padariniais. Dar didesnę kainą moka priklausomų asmenų šeimos, artimieji, kurie patiria ne tik didžiulių finansinių nuostolių, bet svarbiausia – neišmatuojamą skausmą. Jei šiandien neskirsime pakankamo dėmesio priklausomybių prevencijai, rytoj mokėsime už tokį abejingumą labai didelę kainą. Problemiška tai, kad prevencinių priemonių tikrieji vaisiai subręsta po dešimties ar daugiau metų. Lietuvoje politikai veiksmų prasmingumą dažnai matuoja kur kas trumpesniu matu – kadencijomis ir orientuojasi į tai, kas čia ir dabar gali patraukti rinkėjus. Todėl ir turime daugiau į viešuosius ryšius orientuotas įvairias akcijas, bet ne nuoseklią ilgalaikę ir deramai finansuojamą kvaišalų vartojimo prevenciją.
O gal bent liūdnas vaizdas, kai talentingas, bet, deja, didelių problemų turintis aktorius tiesioginėje laidoje sunkiai beapversdamas liežuvį tyčiojasi iš politikų privers susimąstyti? Ar ir po to dar manote, kad didžiausia mūsų problema davatkiškumas?
