Iš toliau geriau matyti. Šis aforizmas tiktų Lietuvos sveikatos sistemai: užsienyje dirbantys Lietuvos piliečiai gerai vertina gimtinės sveikatos paslaugas, čia gyvenantys jomis dažniau linkę skųstis.
Apie Lietuvos sveikatos sistemos pranašumus ir trūkumus, numatytus naujus darbus Seimo rudens sesijoje kalbamės su Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininku Antanu Matulu.
Prieš dvejus metus sveikatos apsaugai lėšos buvo „apkarpytos” mažinant finansavimą kompensuojamiems vaistams, optimizuojant įstaigų tinklą ir mažinant teikiamų paslaugų įkainį. Kokie rezultatai? Ar tai bus daroma ir kitais metais?
Rezultatas – neturime jokių skolų. Dėl to, kad prasidėjus krizei tuos sprendimus, taupančius Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) lėšas, priėmėme laiku. Sveikatos apsaugos ministerija (SAM), Privalomojo sveikatos draudimo taryba ir Seimo Sveikatos reikalų komitetas visa tai apsvarstė ir nesivaikant populiarumo priėmė sprendimus, kurie ne visiems patiko, bet buvo reikalingi PSD biudžeto subalansavimui. Šiais metais medikų atlyginimai jau didėjo. Pirminės sveikatos priežiūros įstaigose dar šiais metais galėsime sugrąžinti vadinamąjį balą iki krizinio lygio, nes PSDF sukaupta rezervo lėšų.
Naujų taupymo bangų nei šiais, nei kitais metais nebus.
Sveikatos apsaugos sistema nebankrutavo ir išsisuko su mažiausiais nuostoliais?
Įvertinimas yra šios dienos situacija, konkretūs skaičiai. Prieš dvejus metus mums pavyko įtraukti apie 200 tūkstančių žmonių į privalomojo sveikatos draudimo sistemą, kurie iki tol arba nemokėjo, arba beveik nemokėjo įmokų. Netgi tokios turtingos kategorijos žmonių kaip notarai, advokatai mokėjo labai mažai. Ir tai buvo socialiai neteisinga palyginti su kitais visuomenės nariais. Per trejus metus PSD fondas išaugo dvigubai: 2007 metais PSDF turėjo 2,5 milijardo litų, šiais metais – 4,3 milijardo litų. Tie pinigai atiteko sveikatos apsaugos sistemai – atiteko žmonėms. Sutramdytos ir daug metų didėjusios vaistų kainos. Po įstatymo pataisų, ribojant vaistų antkainius, ciniškas vaistų kainų augimas sustabdytas.
Rudens sesijoje Sveikatos reikalų komitetas numatęs svarstyti 38 įstatymų projektus. Kurie jų svarbiausi?
Išskirčiau prezidentės Dalios Grybauskaitės pateiktą įstatymų projektą, pradėtą svarstyti pavasario sesijoje, kuriuo siekiama įvesti Sveikatos priežiūros įstaigų vadovams penkerių metų kadencijas ir riboti amžių. Pagal pateiktą projektą vadovais galės dirbti ne vyresni 65 metų žmonės ir galės dirbti dvi kadencijas po 5 metus. Į darbą vadovai bus priimami konkurso tvarka. Absoliuti dauguma gydytojų, slaugytojų šiam įstatymo projektui pritaria. Nors patys įstaigų vadovai priešinasi.
Svarbus ir kitas įstatymo projektas – reorganizuoti Visuomenės sveikatos tarnybą prie SAM. Šiuo metu Visuomenės sveikatos tarnyba prie SAM formuoja politiką ir atstovauja valstybei Europos Sąjungos institucijose, vykdo įmonių ir įstaigų kontrolę, o tai jau sėkmingai daro SAM departamentas ir Visuomenės sveikatos centrai apskrityse. Reorganizavus Visuomenės sveikatos tarnybą sumažėtų kontroliuojančių institucijų, pagerėtų sąlygos verslui, nebūtų dubliuojamos paslaugos, sutaupytume apie 1,5 milijono lėšų.
Taip pat pateikėme Sveikatos draudimo įstatymo pataisas, kurių tikslas – reorganizuoti Valstybinių ligonių kasų (VLK) veiklą. Šiuo metu VLK pavaldi SAM. Vasarą iškilęs konfliktas dėl indėlių laikymo, dėl vaistų įtraukimo į sąrašus, dėl sąnarių protezų pirkimo parodė, kad net neaišku, iš ko reikalauti atsakomybės. Pateikėme įstatymų projektus, kuriais siekiama VLK pavaldumą priskirti Vyriausybei, suteikiant jai didesnes funkcijas, bet ir didesnę atsakomybę, pertvarkyti Sveikatos draudimo tarybą. Šiuo metu Sveikatos draudimo taryboje yra 15 žmonių, iš jų 11 gydytojų vadovai ar gydytojai, atstovaujantys medikams. Susidarė uždaras ratas, sakyčiau, netgi klanas, kai sveikatos apsaugos viceministrė, vadovaujanti PSD tarybai, sprendžia klausimus ir teikia juos balsuoti, o balsuoja už juos medikai ir įstaigų vadovai, kurių steigėja yra pati SAM. Taryboje nėra arba netinkamai atstovaujami darbuotojai, visuomeninės organizacijos, pensininkai ir kt.
Ar tokia praktika yra ir kitose Europos šalyse?
Ne. Kitose šalyse, pavyzdžiui, Čekijoje, Estijoje, Slovėnijoje Sveikatos draudimo tarybą sudaro ne suinteresuoti asmenys. Į ją įtraukiami ne medikai, o daugiau pacientų, visuomenės, sveikatos, visuomeninių organizacijų, jaunimo, žemdirbių atstovų. Reikia keisti tokią sistemą, kokia veikia Lietuvoje – kai Sveikatos draudimo fondui atstovauja vien pacientai ar gydytojai. Beje, tam priešinasi SAM. Galima įtarti dėl ko: nes Privalomojo sveikatos draudimo fonde yra per 4 milijardai litų. Galbūt yra toks noras, interesas ne sistemą valdyti, ne politiką formuoti ir kontroliuoti, bet valdyti pinigus.
Dar vienas aktualus klausimas – atliekų deginimo problema. Negi Seimo Sveikatos reikalų komitetas negali sudrausminti tų, kurie atsakingi už tokią situaciją? O gal atsakingas Seimas?
Seimas nėra atsakingas už atliekų tvarkymą ar deginimą. Atsakingos ministerijos – Aplinkos, Ūkio, o dėl medicininių atliekų kartu ir Sveikatos apsaugos ministerija. Tai atvejis, kai kelios ministerijos atsakingos, o nėra iš ko pareikalauti.
Alkoholio, naftos, atliekų verslas yra pelningiausi pasaulyje ir akivaizdu, kad čia aštriausiai susiduria verslo ryklių interesai. Medicininių atliekų deginimo istorija tokia: buvo panaudoti Europos Sąjungos pinigai, apie 80 milijonų, pastačius įmonę Šiaulių rajone, bet ji nepaleidžiama dėl formalių smulkių dalykų. Tam tikros tarnybos turi atlikti tam tikrą tyrimą, dėl ko ta problema antri metai neišsprendžiama. Mes, politikai, vykdome parlamentinę kontrolę, iškilus problemoms kviečiame suinteresuotas institucijas, siunčiame raštus, aiškinamės situaciją. Manau, kad šiuo atveju reikalausime asmeninės atsakomybės. Nes dar pavasarį mums buvo užtikrinta, kad medicininių atliekų deginimo problemos neliks. Tai kodėl ji liko?
Problema iškilo ir dėl vaistų, kai Kauno klinikos pasirūpino išplatinti informaciją, jog trūksta chemoterapijai naudojamų kompensuojamųjų vaistinių preparatų „Fluorouracil EBEWE” ir „Fluorouracil – TEVA”, bet nepasirūpino pačiais vaistais. Šiurpu skaityti tokią informaciją – sunkūs ligoniai atkirsti nuo gydymo? Kas čia įvyko?
Buvo sutrikęs vieno vaisto tiekimas Lietuvoje, kurį tiekia dvi kompanijos: viena informavo, kad sugedus linijai to vaisto į Lietuvą netieks, o kita privati kompanija nespėjo patiekti vaistų. Blogiausia, kad Kauno klinikų vadovai ir kai kurie gydytojai pasielgė nekorektiškai, komentuodami žiniasklaidai, kad pacientai kažkur siuntinėjami ir negydomi.
Paaiškėjo, kad vadovai patys nesugeba veiksmingai vadybiškai išspręsti tokios smulkmenos. Asmeniškai paskambinau į analogišką gydančią įstaigą, Vilniaus onkologijos institutą, ir buvo pasakyta: „Taip, mes turime šitų vaistų sukaupę, nusipirkę beveik dviem mėnesiams, ir jeigu mums būtų kas nors paskambinęs, mes būtume jų paskolinę.” Kreipiausi į Kauno klinikų direktorių, prašydamas ateityje nekelti panikos visuomenėje, nes problemą galima buvo išspręsti per dvi valandas, nusiuntus automobilį į kitą gydymo įstaigą ir atsivežus vaistų…
Esu dirbęs vyr. gydytoju, ir kai būdavo trūkumas ar nepriteklius, vaistų, tvarsliavos, kraujo, tai susisiekdavome su kaimyninėmis ligoninėms, pasiskolindavome, nusipirkdavome ir tikrai nelėkdavome pirmiausia į žiniasklaidą skųstis.
Tvirtinasi Prezidentės siūlymas, kad reikia įvesti kadencijas, rotacijas ligoninių vadovams, nes kai kurie jų, užsisėdėję 20–30 metų, matyt, prarado sveiko proto nuovoką, išpuiko ir nesugeba organizuoti darbo ligoninėse.
Kadencijos pradžioje minėjote, jog reikėtų skatinti privačią veiklą, ypač ambulatoriniu-pirminiu lygiu. Ar buvo leista privatizuoti dalį ambulatorinės pagalbos?
Nebuvo leista privatizuoti. Kaimynai estai akcionavo visas ambulatorijas, leido įsigyti poliklinikų darbuotojams ambulatorijų akcijų, jie tapo atsakingi už įstaigos veiklą. Lietuvoje buvo pasirinktas kitas kelias – leista steigtis privatiems kabinetams. Šiandien 90 proc. odontologijos paslaugų teikiama privačiose įstaigose. Steigiasi diagnostikos centrai, privatūs gydytojų kabinetai. Privati stacionarinių paslaugų plėtra ribojama. Pasaulio patirtis rodo, kad privatizavus ligonines paslauga gyventojams brangsta ir nutolsta.
Sveikatos reforma – įvyko, tebevyksta, ar jos neįmanoma įvykdyti mūsų valstybėje?
Sveikatos reforma niekada nesibaigs – ji yra tęstinis procesas. Sveikatos sistema tobulinama atsižvelgiant į pragyvenimo lygį, gerėjantį susisiekimą, gyventojų pajamas, suvokimo lygį. Sistema reorganizuojama tiek, kiek visuomenė yra subrendusi. Esame maža valstybė, pasirinkusi Skandinavijos šalių sveikatos apsaugos modelį, kai daugiausia paslaugų siekiama suteikti pirminiame sveikatos lygyje, per šeimos gydytoją, esantį arčiausiai žmogaus. Ekstra tvarka pas tokį gydytoją pacientai turi patekti tą pačią dieną, o negaluojantieji ne vėliau, kaip per tris dienas. Kitas reformos tikslas – pasiekti, kad sveikata turi rūpintis pats žmogus, o valstybė tik sudaro sąlygas gydytis. Kol kas to nepavyko pasiekti. Paskutiniai apklausos duomenys, atlikti SAM, rodo, jog tik 15 proc. mūsų žmonių mano, kad sveikata yra pirmiausia jų pačių rūpestis. 40 proc. pasakė, jog jų sveikata yra valstybės ir medikų rūpestis, o 30 proc. pareiškė, kad jų sveikata turi rūpintis valstybė. Čia ir yra pati blogiausia reformos vieta – kol kas nepavyko įtikinti visuomenės, kad žmogus pats pirmiausia yra atsakingas už savo sveikatą ir turi saugoti ją.
Tai, kas nuveikta vykdant Lietuvos sveikatos apsaugos reformą, mato pacientai ir medikai? Džiaugiasi ar koneveikia?
Neseniai lankiausi Anglijoje, tenykščiai kolegos stebėjosi, kai mes įvardijom problemą – eiles gydymo įstaigose. Jie nesuprato, kokia gali būti problema, jeigu gastroskopijos tyrimo pacientas Lietuvoje laukia mėnesį, nes Anglijoje laukiama pusę metų, ir niekas nemano, kad tai problema. Esame apsirūpinę modernia įranga geriau negu kai kurios kitos ES šalys, pagal kompiuterinių tomografų ir magnetinių rezonansų įrangos skaičių 1 tūkstančiui gyventojų esame viena pirmaujančių šalių Europoje.
Jeigu palygintume savo sveikatos apsaugos sistemą su Latvijos, Estijos, Čekijos, Lenkijos, tai mūsiškė yra labiausiai socialiai orientuota į mažai lėšų turinčius žmones. Iš 3 milijonų valstybė draudžia 2 milijonus žmonių – pensininkus, invalidus, besilaukiancias moteris, vaikus, studentus, moksleivius. Nė vienoje ES šalyje valstybė nėra prisiėmusi tokių didelių įsipareigojimų. Gal žmonės, tuo naudodamiesi, to nejaučia ir nežino, tačiau kitose šalyse netgi pensininkai moka tam tikras priemokas ar įmokas.
Kas geriausiai vertina Lietuvos sveikatos sistemą?
Geriausiai Lietuvos sveikatos sistemą ir vertina emigrantai, kurie gerai žino, kokia ji užsienio šalyse, tad gydytis sugrįžta į gimtinę. Mūsų sveikatos sistema turi daug trūkumų, bet ji gerokai efektyvesnė ir socialiai jautresnė nei daugelyje kitų ES šalių.
Kalbėjosi Loreta Jastramskienė
