Kiekviena vasara pilna vėjo dvelksmo šilkuos, bažnyčių vėsos, batelių kaukšėjimo dvaro grindiny, linkėjimų ir vilčių. Vilniečiai kalba, kad šįmet vestuvių kaip niekad gausu. Vieniems santuoka – džiaugsmingas gyvenimo įvykis, Dievo palaima, svarbiausias iš sakramentų. Antriems – atsakomybė, įsipareigojimas, socialinė sutartis. Tretiems gyvenimas nesusituokus, bet meilėje ir darnoje – taip pat yra vertybė. Dar kiti santuoką įsivaizduoja kaip eksperimentą: jei visi anksčiau ar vėliau tuokiasi, gali ir man pabandyti, gal pasiseks?..
O kaip suvokė vedybas Vakarų kultūros? Kokia istorine patirtimi galime remtis?
Teologai teigė, kad santuoka buvo sukurta Rojuje, iki nusidedant Adomui su Ieva: Dievas sukūrė žmogų ir jo žmoną. Taigi, nuo pat biblinės žmonijos istorijos pradžios dviejų asmenų sąjunga turėjo ypatingos galios tiek Dievo, tiek žmogaus akivaizdoje.
Senajame Testamente šalia monogaminių santuokų minimos ir poligaminės: „Tarp Saliamono žmonų buvo septyni šimtai didžiūnių ir trys šimtai sugulovių”. Tačiau net Senajame Testamente palankiau vertinami monogaminiai ryšiai: „Žmogus paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie savo moters; ir bus du viename kūne”. Santuokos sakramentas paskelbtas XII a. Laterano susirinkime, o 1563 m. Tridento susirinkimas įtvirtino monogamiją ir pasmerkė daugpatystę. Tai, manau, yra esminiai istoriniai momentai, nulėmę tolesnes moralines, religines, socialines santuokos kaip vyro ir moters sąjungos interpretacijas.
Biblijoje minimos vedybos turi mažiausiai tris sudedamąsias dalis: pirma, tai pati vestuvių ceremonija, vestuvių įvykimo faktas; antra – ištikimybė tarp sutuoktinių, trečia – fizinis ryšys kaip susijungimas ir santuokos užtvirtinimas. Vyro ir moters santykiai įteisinami vedybomis, kurių metu aplinkiniai aiškiai ir oficialiai sužino, kad tuodu žmones sieja santuokos ryšiai. Natūraliosios santuokos apibrėžimas tinka ir primityvioms gentims, ir mūsų civilizuotai visuomenei, sukūrusiai civilinės santuokos instituciją. Todėl net nepriimdama santuokos sakramento, pora yra susituokusi taip, kaip buvo susituokę Senojo ir Naujojo Testamento veikėjai: Izaokas su Rebeka, Boozas su Ruta ir kiti. Ištikimybė – be galo svarbus santuokos elementas: Dievo santuoka su Izraeliu apėmė abipusę dvasinę sandorą, pasireiškiančią ištikimybe vienas kitam, taigi ir tikintieji santuokoje turėtų būti vienas kitam ištikimi. O jei vyras geidžia ištekėjusios moters, pasak Jėzaus Kalno pamokslo, jis – santuokos laužytojas. Lytiniai santykiai taip pat būtini santuokos užtvirtinimui, jie liudija, kad Dievas sujungė susituokusią porą.
Ankstyvosios krikščionybės ir Viduramžių laikotarpiu tikėta, kad šeima atitraukia žmogų nuo pasirengimo stoti prieš Dievą, daugelis Bažnyčios tėvų pareiškė neigiamą nuomonę apie santuoką (tuo metu laukta greitai įvyksiančio Paskutinio teismo ir didelis dėmesys skirtas dvasiniam gyvenimui). Renesanso epochoje požiūris kiek pakito: santuoka laikyta tokia pat vertinga kaip dvasininkų celibatas, nes joje gimstatys vaikai pripildo Dievo karalystę žemėje.
XVI – XVII a. santuoka laikyta gyventojų bei valstybės turto ir galios pamatu. Pvz., E. Roterdamietis santuoką laikė idealios visuomenės pagrindu. J. Sarcevičienė, analizuodama LDK proginę literatūrą, pastebi, kad XVI-XVII a. mūsų šalyje į vedybas buvo žiūrima ne kaip į individualų pasirinkimą, o kaip į pareigą giminei. Ideali žmona – tai paklusni vyro pagalbininkė, o vyras yra moters galva. „Kai vyras miršta, moteris lieka kaip kelmas be šaknų, kūnas be sielos, lavonas be galvos” – rašyta to meto aukštuomenės literatūroje. Sutuoktinių draugystė buvo laikoma aukštesniu ir tauresniu jausmu nei greitai praeinanti meilė.
S. de Beauvoir studijoje „Antroji lytis” nagrinėja sutuoktinių, o iš esmės labiau vieno iš jų, tai yra moters, gan tragišką situaciją iki XX a. vidurio. Santuoka,- rašo autorė,- tai lemtis, kurią moteriai siūlo visuomenė. Santuoka iki modernių laikų buvusi vieninteliu moters pragyvenimo šaltiniu, jos socialinės egzistencijos pateisinimu. Merginos pasirinkimo laisvė būdavo ribota, o viengungystė (išskyrus sakralinio pobūdžio) nužemindavo moterį iki parazito rango. Net iki 1942 m. Prancūzijos įstatymai reikalavo, kad moteris paklustų savo vyrui. Vedęs vyras, pastebi rašytoja, patiria transcendenciją, nes save realizuoja darbuose, kurdamas visuomenės ir šeimos gėrį. Ištekėjusios moters būsena gamtiška, imanentiška – ji paaukota rūšiai išsaugoti, namų židiniui kurstyti, tuo būdu leidžiama sunykti jos talentams, kūrybinėms jėgoms.
Į Biblijos, LDK literatūros, Beauvoir knygų ir daugelio kitų autorių bei filosofų keltą problematiką dabar žiūrime kaip į istorinę vertybę. XXI a. tiek moters, tiek vyro padėtis, funkcija ir įvaizdis iš esmės pasikeitė. Šiuolaikinė moteris – tai išsilavinusi, užimanti vadovaujančias pareigas, finansiškai nepriklausoma, konkurencinga asmenybė. Moters gyvenimo tikslas – ne vedybos, giminės pratęsimas, o visų pirma savęs, kaip kuriančios asmenybės realizavimas. Vyrui ir moteriai vedybos šiais laikais – tai dviejų mylinčių ir vienas kito laisvę gerbiančių žmonių sąjunga, kurioje abu sutuoktiniai vienodai dalijasi pareigomis ir rūpesčiais, padeda vienas kitam tobulėti tiek šeimos, tiek profesiniame ir dvasiniame pasaulyje.
E. Levinas teigė, kad Kito, artimo veidas suardo mano monistinio pasaulio horizontą, kuriame viskas iki tol buvo pasmerkta egzistuoti kaip mano visatos fragmentai. Kito veidas atveria man begalybę… Kitas leidžia man save pažinti, per kitą aš ir Dievą pamilstu.
Manau, kad Dievas laimina visus mylinčius žmones santuokoje ar prieš santuoką, gimus vaikams ar dar net apie juos negalvojant. Šėlstant su vestuvininkais dvaro alėjose ar, sulaukus senatvės, skutant bulves. Klausant vienas kito ar maištaujant. Juk ta dviejų žmonių bendrystė buvo suplanuota dar iki Adomo ir Ievos!..
Esė skaityta LR „Mažosios studijos” laidoje 2011-ųjų liepą
