„Juk šiandien valgiau visai normaliai…“
Tokia mintis dažnai kyla žmonėms, pirmą kartą susidūrusiems su rėmeniu. Iš pradžių viskas atrodo paprasta – gal vakarienė buvo per soti, gal maistas per aštrus, gal tiesiog persivalgėte. Kitą dieną nemalonus deginantis pojūtis dingsta, todėl apie jį greitai pamirštama. Tačiau po kelių dienų jis sugrįžta. Tik šį kartą vakarieniavote visai įprastai. Dar po savaitės ryte burnoje atsiranda rūgštus skonis, vakare ima perštėti gerklė, o naktį, vos atsigulus, atrodo, kad kažkas kyla aukštyn iš skrandžio.
Būtent tada daugelis pradeda ieškoti atsakymų. Vieni kaltina kavą, kiti atsisako pomidorų ar šokolado, treti internete ieško „draudžiamų produktų“ sąrašų. Vis dėlto dažnai paaiškėja, kad net ir pakeitus mitybą simptomai niekur nedingsta arba po kurio laiko vėl sugrįžta.
Kodėl taip nutinka?
Atsakymas slypi ne vien lėkštėje. Kad suprastume, kodėl rėmuo kartais kartojasi net tada, kai atrodo, jog viską darome teisingai, pirmiausia verta suprasti, kas iš tikrųjų yra rėmuo ir refliuksas.
Ar rėmuo ir refliuksas yra tas pats?
Šios sąvokos dažnai vartojamos kaip sinonimai, tačiau jos reiškia skirtingus dalykus.
Rėmuo – tai simptomas. Dažniausiai jis pasireiškia deginančiu pojūčiu už krūtinkaulio, kuris kartais plinta aukštyn link kaklo. Vieniems jis pasireiškia vos kelis kartus gyvenime, kitiems tampa beveik kasdieniu reiškiniu.
Refliuksas – tai procesas, kai dalis skrandžio turinio grįžta atgal į stemplę. Būtent šis procesas gali sukelti rėmenį, tačiau juo neapsiriboja.
Todėl ne kiekvienas žmogus, kuriam vyksta refliuksas, jaučia klasikinį deginantį pojūtį. Vieniems pirmiausia atsiranda rūgštus ar kartus skonis burnoje, kiti rytais pabunda užkimusiu balsu, treti nuolat krenkščia ar jaučia lyg gumulą gerklėje. Pasitaiko ir tokių atvejų, kai žmogus ilgą laiką gydo užsitęsusį kosulį, nors jo priežastis gali būti ne kvėpavimo takai, o į stemplę grįžtantis skrandžio turinys.
Būtent todėl gydytojai rėmenį vertina ne kaip ligą, o kaip vieną iš galimų signalų, kad viršutinėje virškinamojo trakto dalyje vyksta pokyčiai, kuriuos verta įvertinti.
Kas vyksta organizme, kai atsiranda refliuksas?
Tarp stemplės ir skrandžio yra nedidelis, tačiau labai svarbus raumuo – apatinis stemplės sfinkteris. Galima įsivaizduoti, kad jis veikia tarsi vožtuvas. Kiekvieną kartą nuryjant maistą jis trumpam atsiveria, leidžia jam patekti į skrandį ir iš karto vėl sandariai užsidaro.
Kol šis mechanizmas veikia sklandžiai, apie jo egzistavimą net nesusimąstome.
Tačiau kai sfinkteris atsipalaiduoja tada, kai neturėtų, arba užsidaro nepakankamai sandariai, dalis rūgštaus skrandžio turinio gali pakilti į stemplę. Skrandžiui rūgštis būtina – ji padeda virškinti maistą. Tačiau stemplės gleivinė nėra pritaikyta nuolatiniam sąlyčiui su rūgščiu turiniu. Dėl to ji sudirginama ir atsiranda įvairūs simptomai.
Tai paaiškina vieną svarbų dalyką – problema dažniausiai nėra ta, kad organizmas pagamina per daug rūgšties. Daug svarbiau tai, kad rūgštis atsiduria ten, kur neturėtų būti.
Kodėl refliuksas atsiranda?
Vieno atsakymo į šį klausimą nėra. Gastroezofaginis refliuksas dažniausiai išsivysto ne dėl vienos priežasties, o dėl kelių kartu veikiančių veiksnių.
Įtakos gali turėti su amžiumi silpnėjanti apatinio stemplės sfinkterio funkcija, padidėjęs spaudimas pilvo ertmėje, antsvoris, nėštumas, diafragmos stemplinės angos išvarža, lėtesnis skrandžio išsituštinimas ar tam tikrų vaistų vartojimas. Kai kuriems žmonėms simptomus gali sustiprinti ir rūkymas ar alkoholis.
Todėl du žmonės, jaučiantys labai panašų rėmenį, nebūtinai susiduria su ta pačia jo priežastimi. Vienam pakanka pakoreguoti gyvenimo būdą, kitam gali prireikti išsamesnio ištyrimo ir individualiai parinkto simptomų valdymo.
Kodėl vieniems žmonėms pasireiškia tik rėmuo, o kiti jaučia visai kitus simptomus?
Nors rėmuo laikomas vienu būdingiausių gastroezofaginio refliukso simptomų, jis toli gražu nėra vienintelis. Būtent todėl ši būklė kartais lieka neatpažinta ne vieną mėnesį ar net metus.
Vieni žmonės jaučia klasikinį deginimą už krūtinkaulio. Kiti dažniau skundžiasi rūgščiu ar karčiu skoniu burnoje, ypač rytais. Dar kiti pastebi, kad nuolat peršti gerklę, balsas tampa užkimęs, atsiranda poreikis krenkštelėti arba vargina užsitęsęs sausas kosulys.
Taip nutinka todėl, kad refliuksas kiekvienam žmogui pasireiškia skirtingai. Įtakos turi ne tik tai, kiek rūgštaus skrandžio turinio grįžta į stemplę, bet ir tai, kaip jautriai į dirginimą reaguoja gleivinė.
Kas gali nutikti, jei pasikartojantis refliuksas ignoruojamas?
Pavienis rėmens epizodas dažniausiai nesukelia ilgalaikės žalos. Tačiau jei rūgštus skrandžio turinys nuolat patenka į stemplę, jos gleivinė ilgainiui gali būti vis labiau dirginama.
Kai kuriems žmonėms dėl to gali išsivystyti stemplės gleivinės uždegimas (ezofagitas), atsirasti rijimo sunkumų ar kitų komplikacijų. Ilgą laiką negydomas gastroezofaginis refliuksas taip pat laikomas vienu iš Barrett’o stemplės rizikos veiksnių – tai būklė, kai dėl nuolatinio dirginimo pakinta stemplės gleivinė. Nors tokia komplikacija pasitaiko ne visiems, būtent todėl gydytojai rekomenduoja nenumoti ranka į ilgalaikius simptomus. Gydytojo konsultacija ypač svarbi, jei atsiranda rijimo sunkumų, nepaaiškinamas svorio kritimas, kraujavimo iš virškinamojo trakto požymių, stiprus krūtinės skausmas.
Ką galima padaryti, jei simptomai kartojasi?
Simptomams lengvinti žmonės pirmiausia pasirenka priemonės, kurios suveiktų “čia ir dabar”.
Viena iš medicinos priemonių, skirtų rėmens ir gastroezofaginio refliukso simptomams lengvinti, yra NeoBianacid. Burnoje tirpstanti tabletė, kurios veikimas pagrįstas Poliprotect® technologija, sudaro apsauginę plėvelę ant stemplės ir skrandžio gleivinės. Tokia apsauga padeda sumažinti gleivinės sąlytį su rūgščiu skrandžio turiniu ir gali padėti palengvinti rėmens, rūgšties kilimo, gerklės dirginimo, sunkumo jausmo skrandyje ar padidėjusio rūgštingumo sukeliamą diskomfortą. Medicinos priemonę reikėtų naudoti pagal naudojimo instrukciją.
Svarbu suprasti, kad jokia priemonė neturėtų pakeisti gydytojo konsultacijos tais atvejais, kai simptomai kartojasi dažnai arba stiprėja. Pagrindinis tikslas – ne tik sumažinti diskomfortą, bet ir išsiaiškinti, kodėl jis atsirado.
