Budinti globotoja Renata Krivcovienė Lietuvos Respublikos Prezidentūroje buvo apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu už išskirtinį indėlį į globą ir rūpestį vaikais. Trijų biologinių vaikų mama per daugelį metų savo namus ir širdį atvėrė net keturiolikai vaikų. Didžioji dalis jų – patys mažiausi, kūdikiai, kuriems nuo pirmųjų gyvenimo dienų reikėjo ypatingos priežiūros, šilumos, saugumo ir nuolatinio artumo.
Renatos istorija tai asmeninio atsidavimo pavyzdys ir svarbus priminimas apie ankstyvosios globos reikšmę vaikui, kuris į pasaulį ateina sudėtingomis aplinkybėmis. Ji savo veikla prisidėjo prie kūdikių globos praktikos stiprinimo Lietuvoje ir parodė, kad net pačioje vaiko gyvenimo pradžioje galima suteikti jam saugumą, rūpestį ir meilę.
Sprendimą globoti sustiprino šeimos patirtis
Renata pasakoja, kad ryšys su vaikais jai buvo artimas nuo pat vaikystės. Dar būdama maža ji mėgo bendrauti su vaikais, padėdavo prižiūrėti kaimynų mažylius. Mintis apie globą jos gyvenime taip pat atsirado ne staiga, apie galimybę padėti vaikams ji svarstė jau seniai, tačiau, prisimena, kad tuo metu trūko informacijos ir aiškumo.
„Apie galimybę globoti vaikus galvojau jau seniai, tačiau tuo metu dar buvo labai mažai informacijos apie globą bei nebuvau tvirtai apsisprendusi. Asmeninė patirtis šeimoje padėjo greičiau apsispręsti – našlaite tapo dėdės anūkė, ją globoti ėmėsi giminaitė. Apie šią situaciją kalbėjau su vyru bei mama. Viską apgalvoję nusprendėme, kad norime padėti į bėdą patekusiems vaikams“, – prisimena Renata.
Pradėjusi domėtis, internete rado informaciją apie profesionalių globėjų paiešką. Po apsilankymo globos centre ir pokalbio su specialistais Renata pajuto, kad sprendimas globoti yra teisingas. Netrukus Renata su šeima užsiregistravo į GIMK mokymus – taip prasidėjo jos globos kelias.
Pirmoji globotinė – penkerių metų mergaitė
Renata sako, kad kiekvienas globotas vaikas jos šeimos gyvenime paliko savo pėdsaką, tačiau pirmosios globotinės istorija išliko ypač ryški. Tai buvo penkerių metų mergaitė, atvykusi su labai skaudžia gyvenimo istorija, bet vėliau sulaukusi laimingos ateities, mergaitę įsivaikino šeima.
„Prisimenu visus savo globotus vaikučius, o pirmąjį – ypatingai. Tai buvo visko pradžia, buvo daug nežinomybės. Labai gerai prisimenu penkerių metų mergaitę su labai skaudžia gyvenimo istorija, bet laiminga ateitimi – ją įsivaikino šeima. Mūsų šeimoje ji gyveno maždaug pusę metų. Jai labiausiai reikėjo švelnumo, dėmesio. Buvo labai svarbu ją išklausyti, paguosti, nuraminti“, – pasakoja Renata. Pasak globotojos, viena jautriausių akimirkų buvo žinia, kad mergaitei rasta šeima, kuri labai norėjo ją priimti ir įsivaikinti: „Labai džiaugėmės, kad taip įvyko“, – sako ji.
Kūdikiui globotojas tampa pirmuoju artimuoju
Daugiausia Renatos globotų vaikų buvo kūdikiai – patys mažiausi, kuriems saugus suaugusiojo buvimas šalia yra gyvybiškai svarbus. Ji pabrėžia, kad kūdikystė yra pirmasis ir itin jautrus vaiko gyvenimo etapas, kai formuojasi ne tik fizinė, bet ir emocinė vaiko gerovė. Šiuo laikotarpiu vaikui reikia ne tik maisto, švaros ar medicininės priežiūros, bet ir žmogaus, kuris atlieptų jo poreikius, laikytų ant rankų, ramintų, glaustų ir savo buvimu leistų pajusti, kad pasaulis gali būti saugi vieta.
Pasak globotojos, kūdikio saugumo jausmas kuriamas per kasdienį, nuoseklų rūpestį. Taip kūdikis pamažu ima jausti, kad jo poreikiai yra svarbūs, o šalia yra žmogus, kuris į juos atsiliepia.
„Kūdikystė – tai pirmasis etapas vaikelio gyvenime. Kiekvieną kartą, atvykus kūdikiui, tampu jam mama – turiu nuolat būti šalia, nešioti, glausti, maitinti. Saugumo jausmą kuriame kasdieniu buvimu šalia: kai vaikelis verkia, prieiname, paimame ant rankų, priglaudžiame. Būtent buvimas šeimoje padeda jam pasijusti saugiam“, – sako Renata.
Renatos patirtis rodo, kad kūdikių globoje svarbiausia yra stabilumas, artumas ir jautrus reagavimas į vaiko poreikius. Net jei vaikas globėjo namuose būna laikinai, šis laikotarpis gali tapti pirmąja saugaus ryšio patirtimi, darančia įtaką tolimesnei jo raidai.
Laikinas ryšys vaikui gali tapti ilgalaikiu pagrindu
Budinčio globotojo veikloje globa dažnai yra laikina – vaikas gali grįžti į biologinę šeimą, būti perduotas nuolatiniams globėjams ar įvaikintas. Tačiau Renata sako, kad kurdama ryšį su vaiku negalvoja apie laikinumą. Tuo metu svarbiausia yra vaikas, jo poreikiai ir saugumo jausmas.
„Kuriu ryšį su vaiku negalvodama apie tai, kad tai yra laikina. Siekiu patenkinti visus jo poreikius, stengiuosi, kad jis jaustųsi saugus. Nors globa yra laikina, net ir trumpas, bet tvirtas ir stabilus ryšys gali turėti didelę reikšmę tolimesniame vaiko gyvenime“, – pabrėžia Renata.
Šie žodžiai ypač tiksliai atskleidžia budinčios globos esmę – suteikti vaikui saugumą tada, kai jo gyvenime yra daugiausia nežinomybės. Net jei vaikas globėjo namuose praleidžia kelis mėnesius ar metus, tuo laikotarpiu jis turi patirti, ką reiškia būti matomam, girdimam, priimtam ir mylimam.
Sunkiausia – išsiskirti
Vis dėlto Renata neslepia, kad ši veikla reikalauja daug emocinės stiprybės. Vienas sudėtingiausių momentų – atsisveikinimas su vaiku.
„Man emociškai sunkiausias yra išsiskyrimas su globojamu vaikučiu, ypač globojant ilgesnį laiką“, – atvirai sako ji.
Tačiau kartu Renata supranta, kad budinčio globotojo tikslas – priimti vaiką, rūpintis juo ir suteikti stabilumo tuo metu, kai jo gyvenime vyksta svarbūs pokyčiai. Tai reiškia atverti vaikui savo namus, kurti su juo ryšį, atliepti jo poreikius ir vėliau padėti jam žengti į kitą gyvenimo etapą.
Globa – visos šeimos sprendimas
Renata pasakoja, kad globos patirtis pakeitė ne tik ją pačią, bet ir visą šeimą. Į namus atkeliaujantys vaikai mokė kantrybės, supratingumo ir gebėjimo priimti kiekvieną vaiką tokį, koks jis yra – su jo patirtimi, emocijomis ir poreikiais. Pasak jos, globa išmokė dalintis meile, būti rūpestingesniems, palaikyti vieniems kitus, o šeimoje sustiprėjo atsakomybės jausmas ir tarpusavio sutarimas.
„Ši patirtis išmokė mus kantrybės, supratingumo ir gebėjimo priimti į šeimą vaiką tokį, koks jis yra. Globa išmokė dalintis meile, būti rūpestingiems ir palaikyti vieni kitus. Mūsų šeimoje sustiprėjo atsakomybės jausmas ir tarpusavio sutarimas“, – sako Renata.
Jos istorija rodo, kad globa yra ne vieno žmogaus, o visos šeimos sprendimas. Vaikui svarbus ne tik globotojas, bet ir visa aplinka – žmonės, kurie priima, palaiko, reaguoja į jo poreikius ir leidžia pasijusti šeimos dalimi. Kalbėdama apie visuomenėje vis dar gyvuojančius mitus, Renata pirmiausia norėtų paneigti nuostatą, kad globėjai su visais iššūkiais lieka vieni. Pasak jos, globos procese labai svarbi specialistų pagalba, konsultacijos ir palaikymas.
„Norėčiau paneigti mitą, kad globėjai lieka vieni su visais iššūkiais. Globos procese labai svarbų vaidmenį atlieka specialistai ir globos koordinatoriai – jie teikia konsultacijas, pagalbą ir palaikymą, padedantį įveikti kylančius sunkumus“, – teigia ji.
Anot Renatos, toks palaikymas ypač svarbus žmonėms, kurie svarsto globą, bet dar nedrįsta žengti pirmojo žingsnio. Baimė šiame kelyje yra natūrali, tačiau globėjui nereikia būti tobulam – svarbiausia yra noras padėti vaikui, suteikti jam saugumo jausmą, rūpestį ir meilę.
Apdovanojimas – pagarba visiems globėjams
Renatos Krivcovienės apdovanojimas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu – ne tik asmeninis jos ilgamečio darbo įvertinimas, bet ir pagarba visiems globėjams, kurie kasdien savo namuose kuria saugesnę vaikystę vaikams, patyrusiems sudėtingus gyvenimo išbandymus. Tai priminimas, kad globa yra tylus, tačiau labai reikšmingas darbas, kuriame svarbiausia ne dideli žodžiai, o kasdienis buvimas šalia, rūpestis ir gebėjimas suteikti vaikui saugumo jausmą.
Kūdikių globa reikalauja ypatingo jautrumo, kantrybės, fizinės ištvermės ir emocinio stabilumo. Tai rūpestis vaiku, kuris dar negali papasakoti, ką išgyvena, tačiau jam ypač reikia šilumos, artumo ir meilės. Jos veikla – jautrus ir prasmingas indėlis į pačią pažeidžiamiausią Lietuvos ateities dalį. Renata savo pavyzdžiu parodė, kad kiekvienas vaikas, nepriklausomai nuo jo gyvenimo pradžios, nusipelno būti sutiktas su rūpesčiu, saugumu ir meile.
