Lietuvoje kasmet vis daugiau kalbama apie vaikų globą ir įvaikinimą, tačiau statistika rodo, kad vaikų kelias į šeimą vis dar išlieka sudėtingas. Teisiškai paauglių ir jaunesnių vaikų įvaikinimo galimybės yra vienodos, tačiau praktika rodo, kad vyresnio amžiaus vaikams šeimą rasti yra gerokai sunkiau. Būtent paaugliai sudaro didžiausią dalį globos sistemoje augančių vaikų. Kokios to priežastys ir kokia šiuo metu yra įvaikinimo situacija Lietuvoje, pasakoja SOS vaikų kaimai Lietuva Globos centro vadovas Dovydas Španagelis.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, Lietuvoje įvaikinimo laukia 173 galimų įvaikinti vaikų. Net 123 iš jų yra paaugliai – nuo 10 iki 17 metų amžiaus. Tuo metu mažų vaikų, kurių dažniausiai tikisi būsimi įtėviai, yra gerokai mažiau – vos kelios dešimtys. Šie skaičiai atskleidžia ryškią globos sistemos tendenciją – didžiausia dalis įvaikinimo laukiančių vaikų yra paaugliai, tačiau būtent jiems šeimą rasti yra sudėtingiausia. Specialistai pastebi, kad būsimi įtėviai dažniausiai tikisi įsivaikinti kuo jaunesnį vaiką, todėl vyresni vaikai globos sistemoje neretai praleidžia ilgesnį laiką arba net sulaukia pilnametystės.
SOS vaikų kaimai Lietuva Globos centro vadovas Dovydas Španagelis sako, kad tokia situacija Lietuvoje formavosi ne vienerius metus ir ją lemia keli svarbūs veiksniai – tiek visuomenėje vyraujantys įvaikinimo lūkesčiai, tiek reali globos sistemoje augančių vaikų situacija.
„Šiuo metu Lietuvoje, šeiminiuose namuose, auga apie 1000 vaikų, didžioji jų dalis yra paaugliai nuo dešimties metų. Tarp jų nemažai vaikų, turinčių raidos sutrikimų ar specialiųjų poreikių, todėl jiems ypač svarbus stabilumas, nuosekli suaugusiųjų pagalba ir specialistų priežiūra“, – pasakoja D. Španagelis.
Įvaikinimo paradoksas: šeimų yra, tačiau vaikams šeimas rasti sunku
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad Lietuvoje įvaikinimo galimybių netrūksta – norinčių įvaikinti šeimų yra gana daug. 2026 m. pradžioje Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos sąraše buvo 160 šeimų ar asmenų, pasirengusių įvaikinti vaiką. Tačiau praktikoje šie skaičiai nebūtinai reiškia, kad vaikai greitai suranda šeimas. Didžioji dalis įvaikinti norinčių šeimų ar asmenų kelerius metus,laukia galimybės įsivaikinti kuo jaunesnį vaiką.
Šiuo metu didžioji dalis šeimų, vis dar laukia galimybės įvaikinti – tokių šeimų yra 131. Taip pat 9 šeimos jau globoja arba sutiko įvaikinti vaiką, 5 šeimos yra pateikusios dokumentus teismui dėl įvaikinimo, o dar 3 šeimos sulaukė savo eilės įvaikinti. Pasak D. Španagelio, būtent šie skaičiai atskleidžia vieną didžiausių globos sistemos iššūkių – nors norinčių įvaikinti yra nemažai, reali vaikų situacija ir būsimų įtėvių lūkesčiai dažnai nesutampa.
„Daugelis žmonių, svarstančių apie įvaikinimą, dažniausiai ieško kuo jaunesnio vaiko. Tai natūralu – daugelis įtėvių nori patirti visą vaiko augimo procesą nuo kūdikystės. Tačiau realybė tokia, kad globos sistemoje daugiausia yra paauglių, kurie kasmet tampa tik vyresni“, – teigia Globos centro vadovas
„Tobulo vaiko“ lūkestis: kodėl paaugliai lieka nuošalyje
Globos centro vadovas pastebi, kad visuomenėje vis dar gana stipriai veikia tam tikras „pageidaujamo vaiko“ įvaizdis – dažnai tikimasi mažo, sveiko ir kuo mažiau sudėtingų ar trauminių patirčių turėjusio vaiko. Tačiau realybė yra kitokia – toks įsivaizduojamo vaiko portretas praktiškai neegzistuoja. Globoje augantys vaikai yra patyrę vieną sunkiausių gyvenimo patirčių – šeimos netektį. Tokia patirtis neišvengiamai turi įtakos vaiko emocinei savijautai ir raidai, skiriasi tik jų pobūdis ir mastas.
„Kartais susiduriame su „tobulo vaiko“ lūkesčiu – kai ieškoma labai konkrečius kriterijus atitinkančio vaiko. Tačiau vaikai nėra projektas ar svajonės išsipildymas. Jie ateina su savo istorijomis, patirtimis ir emocijomis“, – sako D. Španagelis.
Pasak jo, paaugliai dažnai lieka nuošalyje ne todėl, kad neatitiktų būsimų įtėvių lūkesčių, o todėl, kad žmones gąsdina nežinomybė – patirtys ir gyvenimo istorijos, su kuriomis jaunas žmogus ateina į šeimą. Kai kurie būsimi įtėviai baiminasi, kad paauglys jau turės susiformavusį požiūrį į gyvenimą, kad su juo bus sunkiau kurti santykį ar daryti įtaką jo raidai.
„Tai labai žmogiškas noras – daugelis žmonių tikisi auginti vaiką, kurį galės lydėti nuo mažens. Tačiau svarbu suprasti, kad kiekvienas vaikas ateina su savo istorija. Būtent todėl GIMK mokymuose būsimi įtėviai ir globėjai mokosi priimti vaiką tokį, koks jis yra – su visa jo patirtimi, o ne bandyti jį pritaikyti prie savo lūkesčių“, – aiškina D. Španagelis.
Paauglių įvaikinimas vis dar kelia daug klausimų
Specialistų teigimu, vienas iš veiksnių, lemiančių mažą paauglių įvaikinimo skaičių, yra visuomenėje vis dar vyraujantys stereotipai.
„Dažnai žmones gąsdina ne patys paaugliai, o nežinomybė – patirtys ir gyvenimo istorijos, su kuriomis jaunas žmogus ateina į šeimą. Kartais manoma, kad paauglio charakteris jau susiformavęs ir kad su juo bus sunkiau kurti santykį. Tačiau daugelis iššūkių, su kuriais susiduria globos sistemoje augantys paaugliai, nėra išskirtiniai – panašius sunkumus patiria ir daugelis paauglių biologinėse šeimose“, – aiškina D. Španagelis.
Pasak jo, skirtumas tas, kad vaikai, patyrę šeimos netektį, dažnai turi gilesnių emocinių patirčių, todėl jiems gali prireikti daugiau laiko ir palaikymo atkuriant pasitikėjimą suaugusiaisiais.
Kai vaikai jaučiasi nepasirinkti
Globoje augantys vaikai gana anksti pradeda suprasti, kaip vyksta įvaikinimo procesas. Tai neišvengiamai turi įtakos vaiko savivertės formavimuisi, jo suvokimui apie tai, kaip veikia visuomenė, ir tikėjimui, kad jis yra ypatingas, reikalingas ir mylimas.
„Šeiminiuose namuose augantys vaikai ilgainiui pradeda suvokti, kad ne visi vaikai randa šeimą. Toks suvokimas gali sukelti prieštaringų jausmų – kai kurie ima abejoti savo verte, galvoti, kad yra mažiau reikalingi ar mažiau svarbūs. Tai labai jautrios patirtys, kurios gali turėti įtakos vaiko savivertei“, – sako D. Španagelis.
Būtent todėl, pasak jo, svarbu atvirai kalbėti apie vyresnio amžiaus vaikų globą ir įvaikinimą, dalintis sėkmingais pavyzdžiais ir taip keisti visuomenės požiūrį.
Visuomenės požiūrį gali pakeisti tik realios istorijos
SOS vaikų kaimai Lietuva dalijasi sėkmingomis globos ir įvaikinimo istorijomis, kuriomis siekiama parodyti, kad globa gali būti ir yra sėkminga. Taip pat svarbu žinoti, kad globėjai ir įtėviai šiame kelyje nėra vieni – jiems padeda platus pagalbos ratas, specialistų komanda, pasirengusi palaikyti bei padėti įveikti iškilusius sunkumus.
„Kai žmonės pamato realius pavyzdžius, supranta, kad šie vaikai nesiskiria nuo kitų. Taip, jų patirtys gali būti sudėtingesnės, tačiau tai nereiškia, kad jie negali kurti ryšio, augti, mokytis ir gyventi pilnavertį gyvenimą. Pamenu vieną vaikiną, kuris šeiminiuose namuose gyveno nuo septynerių iki keturiolikos metų. Kasmet per gimtadienį pūsdamas žvakutes jis turėdavo tą patį norą – rasti mylinčią šeimą. Kai pagaliau ta šeima atsirado, per sekančius gimtadienius jo norai buvo visai kitokie – tokie, kaip ir daugumos šeimose augančių vaikų“, – prisimena D. Španagelis.
Pasak jo, svarbiausia suprasti vieną dalyką – kiekvienam vaikui, nepriklausomai nuo jo amžiaus, reikia bent vieno mylinčio žmogaus.
„Paaugliui šeima reikalinga ne mažiau nei mažam vaikui, šiuo gyvenimo etapu jaunas žmogus ieško savo vietos pasaulyje ir jam ypač svarbus saugus pasitikėjimu grįstas ryšys su suaugusiuoju“, – teigia jis.
Apie vyresnių vaikų situaciją siekiama kalbėti viešai. SOS vaikų kaimai Lietuva inicijuota GPM kampanija „Seni vaikai“ atkreipia dėmesį į tai, kad 2025 metais Lietuvoje nebuvo įvaikintas nė vienas 10–17 metų vaikas. Tuo metu net 9 iš 10 SOS vaikų kaimai Lietuva šeiminiuose namuose augančių vaikų yra paaugliai. Skirdami 1,2 % GPM SOS vaikų kaimai Lietuva, galite prisidėti prie pagalbos nuolatinėje globoje augantiems paaugliams.
Svarbiausias klausimas šiandien – ne kodėl paaugliai rečiau įvaikinami, o ar esame pasirengę juos pamatyti ne per stereotipų prizmę, o kaip vaikus, kuriems reikia mylinčios šeimos.
