Ugniažolė – augalas su dviem veidais
Ugniažolę (lot. Chelidonium majus) dauguma pažįsta kaip paprastą kiemų ar pievų žolę, kurios geltonos gėlės pražysta pavasarį. Jei praplėši jos stiebą, pasirodo ryškiai geltonos-oranžinės sultys – būtent jos nuo seno naudojamos liaudies medicinoje. Mūsų močiutės šiuo skysčiu degindavo karpas, gydydavo odos bėrimus. Tačiau šis augalas turi ir kitą pusę – jis yra stipriai veikiantis augalas, kurį reikia vartoti atsargiai. Netinkamai vartojant ugniažolę, ji gali pažeisti kepenis, sukelti virškinimo problemas. Todėl nenuostabu, kad mokslininkai domisi šiuo augalu atsargiai, bet kartu mato jo potencialą.
Kodėl ugniažolė domina mokslininkus?
Pastaruosius kelis dešimtmečius tyrėjai vis labiau nagrinėja augalų poveikį žmogaus organizmui. Daugybė vaistų yra sukurti remiantis augalų pasaulio medžiagomis. Tai vadinama farmakognozija- mokslas apie natūralias veikliąsias medžiagas. Ugniažolė išsiskiria tuo, kad jos sudėtyje yra daugiau nei 20 skirtingų biologiškai aktyvių medžiagų:
- Chelidoninas – medžiaga, kuri gali padėti stabdyti vėžinių ląstelių augimą.
- Sangvinarinas ir berberinas – gali padėti skatinti nenormalių ląstelių žūtį.
- Glikoproteinai ir flavonoidai – veikia kaip antioksidantai, apsaugantys organizmą nuo oksidacinio streso.
- Protopinas– ramina, turi spazmolitinį poveikį ( atpalaiduoja lygiuosius raumenis ), pastebėtas priešuždegiminis, skausmą mažinantis poveikis.
Moksliniai tyrimai parodė, kad ugniažolės ekstraktai gali turėti priešvėžinį poveikį. Jie gali padėti imuninėms ląstelėms geriau atpažinti pakitusias ląsteles, mažinti uždegimą, netgi lėtinti tam tikrų navikų augimą. Priešnavikiniu aktyvumu pasižymėjo augalo sudėtyje esantys alkaloidas chelidoninas
Tyrimai parodė, kad alkaloidas chelidoninas lėtina naviko ląstelių telomerazę. Kaip žinoma, fermentas telomerazė yra aktyvus beveik visuose piktybiniuose navikuose, bet sveikose ląstelėse neveikia. Taigi šis fermentas
– idealus taikinys, o vaistai ar augalai, kurie galėtų jį „išjungti“ prisideda prie nekontroliuojamo vėžinių ląstelių dauginimosi stabdymo.
Taip pat tyrimais patvirtintas ir imunomoduliacinis didžiosios ugniažolės poveikis. „Onkologiniam pacientui labai svarbu tiesiogiai koordinuoti imuninį atsaką, būtent ne stimuliuoti, ne stiprinti, o koordinuoti. Anksiolitinis ir analgetinis didžiosios ugniažolės poveikis siejamas su tuo, kad augalo ekstraktas aktyvina gama-amino sviesto rūgšties receptorius, t.y. slopina neuronų aktyvumą, reguliuoja impulsų pralaidumą, pasižymi raminamuoju poveikiu, gerina miego ciklą, slopina neuropatinį skausmą.
Kuo naudinga ugniažolė onkologiniams ligoniams ?
Vėžiu sergantiesiems itin naudingas augalas yra didžioji ugniažolė (lot., Chelidonium majus L.).
Didžioji ugniažolė vartojama esant virškinimo sistemos pažeidimams, ji padeda palaikyti kepenų funkciją, tulžies gamybą ir sekreciją, kas yra svarbu, kai pacientai skundžiasi sunkumu po valgio, apetito trūkumu. Pagrindiniai ugniažolių preparatų naudos akcentai yra kertinių virškinimo sistemos organų apsauga – tulžies pūslės, kepenų, kasos. Taip pat ji teigiamai veikia centrinę nervų sistemą. Įrodyta, kad ugniažolė veikia anksiolitiškai, t.y. suteikia nervų sistemai stabilumą, mažina jautrumą. Ugniažolė stabilizuoja nervų sistemą, pasižymi raminančiu poveikiu. Kvalifikuotų fitoterapeutų į bendrą gydymo schemą įtraukti ugniažolės preparatai padeda pacientams po agresyvaus vėžio gydymo, kai reikia atsigauti po labai sunkios būklės, palengvinti nepageidaujamus šalutinius reiškinius ir taip pagerinti pacientų savijautą bei gyvenimo kokybę, išvengti atkryčio, ligos progresavimo.
Onkologinės ligos išsiskiria tuo, kad net ir po sėkmingo gydymo išlieka didelė jų atsinaujinimo rizika.
Dėl to vėžiu sergantys ir jį įveikę pacientai turi stengtis gyventi taip, kad ligai progresuoti ar sugrįžti
būtų kuo mažiau galimybių. Tad onkologiniams ligoniams po gydymo, vėžio profilaktikos metu, rekomenduojama toliau stiprinti organizmo atsparumą vėžiniams procesams ne tik rūpinantis sveika mityba ir gyvensena, bet ir vartojant tam tikras patvirtintas nuo vėžio saugančias medžiagas.
Pavojai ir atsargumo priemonės
Kadangi ugniažolė yra stipriai veikiantis augalas, savarankiškai gaminti arbatų ar užpilų – pavojinga. Žolininkai pabrėžia, kad tokia praktika gali baigtis kepenų pažeidimu. Todėl jei ir verta domėtis šiuo augalu, tik saugiomis, standartizuotomis formomis, kuriose veikliosios medžiagos parinktos atsargiai ir tiksliai. Norėdami, kad fitopreparatai būtų ir saugūs, ir veiksmingi, svarbu žinoti, kiek veikliųjų medžiagų yra, kokia jų kokybė ir santykis. Gamindami namų sąlygomis, nežinome, kiek medžiagų išsiskirs ir pateks į arbatą. Kitaip sakant, „aklai“ vartojame augalines žaliavas, todėl negalime būti tikri, kad sulauksime norimo efekto. Be to, poveikis gali būti ne tik nepakankamas, bet ir per stiprus, nes, pavyzdžiui, ugniažolėje esančių alkaloidų kiekiai gali sudaryti toksinę dozę. Tada augalas citotoksiškai veiks ne tik navikines, bet ir kepenų ląsteles, ir gali sukelti kepenų pažaidas. Užtat labai svarbu vartoti standartizuotus ugniažolės preparatus.Standartizuotų preparatų privalumas, kad yra žinomas kiekvienos veikliosios medžiagos kiekis, veikliųjų medžiagų proporcijos. Deja, nemažai manančių ne tik pacientų, bet ir specialistų, kad pievoje užaugęs augalas negali pakenkti, o užpilo ar nuoviro „sodrumas“ (koncentracija) sveikatai žalos nepadarys. Tai klaidinga nuomonė, nes augalas – taip pat chemija, kuri, netinkamai vartojama, gali smarkiai pakenkti. Be to, sintetinius vaistinius preparatus dažniausiai sudaro viena ar kelios molekulės. Augalas – tūkstančiai cheminių junginių. Todėl labai svarbios yra ir proporcijos, ir veikliųjų medžiagų kiekiai. Tik vartodami standartizuotus preparatus galime būti tikri dėl augalinio preparato veiksmingumo, o ne toksiškumo.
