Nobel biocare

Nekviesta bėda – nervinis tikas

Išlydėjote savo mažylį į darželį. Praėjo sunkiausios dienos, rodos, ir pati jau apsipratote su mintimi, kad mažasis gerokai ūgtelėjo, tik štai vaikas pradėjo taip stipriai mirksėti akytėmis, kad net įtariate akių uždegimą. Bet kai gydytoja patvirtina, kad akys sveikos, į galvą šauna mintis: „Gal tai dėl nervų?”

Taip, greičiausiai pernelyg dažnas mirksėjimas – tai nervinis tikas. Tikais vadinami staigūs, betiksliai, nevalingi atskirų raumenų (ar jų grupių) susitraukimai, kurie gali kartotis nuo kelių iki keliasdešimties kartų per dieną. Dažniausiai jie prasideda 3–7 m. amžiaus vaikams. Nors tiksli priežastis nėra žinoma, manoma, kad tikus išprovokuoja stresas. Dažnai nervinių tikų atsiradimas siejamas su darželio (mokyklos) lankymo pradžia, išgąsčiu, tėvų konfliktais, skyrybomis ar išvykimu. Po didelių švenčių kolektyvuose (Kalėdų, jaudinančių koncertų) nervinių tikų taip pat padaugėja, nes organizmas patiria stresą ne tik dėl neigiamų, bet ir dėl pernelyg stiprių teigiamų emocijų.

Bėdos: nuo mažų iki didelių

Nerviniai tikai skirstomi į motorinius (kai stebimas nevalingas judesys) ir garsinius (kai skleidžiami nevalingi garsai). Taip pat jie būna ir paprasti, ir sudėtingi.

Motorinis tikas. Nevalingai ir staigiai susitraukiant veido, galūnių ar liemens raumenims, atitinkamoje kūno vietoje kyla judesys. Tai motorinis tikas.

Jie gali būti labai įvairūs. Dažniausiai prasideda galvos ir kaklo srityje. Tai būtų, pvz., mirksėjimas, grimasavimas, akių vartymas, lūpų laižymas, pliaukšėjimas liežuviu, išsižiojimas, nosies suraukimas, liežuvio kaišiojimas, kaklo pasukimas, gūžčiojimas. Vėliau tikai leidžiasi žemyn, t.y. plinta į liemens sritį ir galūnes, žmogus nevalingai ima atmesti ranką, gniaužyti pirštus, vis pasukti liemenį, treptelėti koja, judinti koją, stuksenti koja.

Garsinis tikas. Jei raumenų susitraukimas įvyksta kalbos raumenų grupėje, kyla nevalingi garsai arba garsinis tikas. Garsinio tiko pavyzdžiai: kosčiojimas, krenkštimas, šnarpštimas, kriuksėjimas, atsidusimas, žagsėjimas, šnypštimas, dejavimas, triukšmingas kvėpavimas, prunkštimas. Labai dažnai nuolat kosčiojantis, krenkščiantis ar šnarpščiantis vaikas siunčiamas pas ausų, nosies ir gerklės gydytoją, įtariant viršutinių kvėpavimo takų infekciją. O dūsaujantis ar giliai kvėpuojantis vaikas gali priminti sergantįjį astma. Jei vaiko paklausiame, kodėl jis taip daro, tikėtina, kad jis atsakys: „Trūksta oro”. Tai dar labiau komplikuoja diagnozės nustatymą ir toks vaikas dažniausiai iškenčia daugybę tyrimų, kol patvirtinama, kad jo plaučiai sveikutėliai.

Kombinuotas motorinis ir balsinis tikas. Būna, kai vaikui pasireiškia ir motorinis, ir balsinis tikas. Šis sutrikimas kur kas retesnis, vadinamas Tureto sindromu. Daugeliui jį turinčių vaikų, be tikų, pasireiškia ir daugybė kitų sutrikimų, pvz., hiperaktyvumas, sunku mokytis, obsesinis kompulsinis sutrikimas (įkyrios mintys, norai), pasikartojantis elgesys, depresija.

Sudėtingas tikas – retesnis. Pasireiškia keliose raumenų grupėse, todėl kartais atrodo, kad atliekami judesiai lyg ir turi prasmę. Kartais jie tokie gluminantys, kad aplinkiniams net sunku patikėti, jog vaikas juos daro netyčia (pvz., suploja rankomis, pašoka ir apsisuka). Kiti sudėtingų nervinių tikų pavyzdžiai: kūno trankymas, drabužių kramtymas ar tampymas, gnaibymasis, spardymasis, šokinėjimas, daiktų uostymas, daiktų mėtymas, plėšymas, vaikščiojimas ant pirštų galų. Dar labiau gluminantys būna sudėtingi garsiniai tikai, pvz., žodžių ar frazių kartojimas, spjaudymasis, kalbėjimasis su savimi, juokas ne laiku ir ne vietoje, dūzgimas, mikčiojimas, kitų žmonių žodžių atkartojimas (echolalija), mūkimas, lojimas.

Kodėl būtent mums?

Nervinių tikų kilmė šiandien dar nėra visai aiški. Manoma, kad kai kurios smegenų dalys gamina per daug nervų galūnes dirginančių medžiagų. Neretai išsiaiškinama, kad panašių atvejų būta giminėje, todėl manoma, jog paveldimumas ir genetiniai veiksniai vaidina didelį vaidmenį. Jei tėvai kentėjo nuo nervinio tiko, vaikams paveldėti šį sutrikimą – 50 proc. tikimybė. Kartais tėvai nevalingų judesių vaikystėje neprisimena, nes jie galėjo būti trumpalaikiai ir neužstrigti atmintyje arba buvo palaikyti maivymuisi, tad niekas nekreipė į juos dėmesio. Bet paklausinėjus senelių apie tėvų vaikystę, šie dažnai patvirtina, kad ir mama dažnai mirksėjo, o galbūt tėtis nuolat šniurkščiojo nosimi.

Tai geriau, tai blogiau…

Tikams būdinga banguojanti eiga. Būna savaiminių pablogėjimų (tikų padaugėja) ir pagerėjimų (sumažėja). Jie gali kuriam laikui visai išnykti (pvz., savaitei ar mėnesiui), po kiek laiko vėl atsirasti. Be to, vienus tikus gali pakeisti kiti, pvz., mirksėjimą – grimasavimas, kosčiojimą – šniurkščiojimas ir pan. Kai kurie fiziniai pojūčiai gali išprovokuoti tikus, pvz., dirginanti drabužių etiketė gali išprovokuoti kaklo tiką, o ilgi kirpčiai priversti kartkartėmis vis papurtyti galvą. Keisčiausia, kad tikais galima „užsikrėsti” nuo kitų vaikų, pvz., prunkščiantis, žiopčiojantis ar mikčiojantis mažylis gali išprovokuoti kitus atlikti tokius pačius veiksmus. Miegant tikai neišnyksta, tik labai susilpnėja ir tampa beveik nepastebimi.

Kaip padėti savo mirksiukui

Nėra jokių specifinių tyrimų, patvirtinančių tikų diagnozę. Bet gydytojas gali rekomenduoti kai kuriuos tyrimus, siekdamas paneigti ir atmesti kitų ligų įtarimus. O kai jau žinosite, kad nesergate niekuo kitu, reikėtų tiesiog… liautis pernelyg kreipus į tai dėmesį.

Ar padės tabletė?

Beveik visi vaikai pasveiksta savaime, todėl gydymas nėra būtinas. Bet kiekvienu atveju dėl gydymo priimamas individualus sprendimas, atsižvelgiant į vaiko ir tėvų poreikius. Gydymas turi prasmę, jeigu tikai labai išreikšti ar gluminantys, jeigu jie sutrikdo įprastą šeimos gyvenimo ritmą, jeigu vaikas labai jautrus, o stresas akivaizdžiai pablogina būklę. Specifinio vaisto, slopinančio tikus, nėra. Skiriama raminamųjų preparatų, o atitinkamą vaistą ir jo dozę parenka gydytojas. Gydymas pradedamas nuo švelnesnių žolinių preparatų („Notta”, „Sedalia”), jei nesulaukiama jokio efekto,skiriama stipriau veikiančių vaistų (trankseno, tiapridalio ir kt.). Kartais vaikai siunčiami į psichologo konsultaciją. Beje, neretai jos prireikia ir tėvams, ypač jei šeimoje yra tarpusavio santykių ar kitų problemų. Neabejojama, kad tie dalykai turi didelės įtakos vaiko nervų sistemos būklei ir, aišku, įvairių sutrikimų atsiradimui.

Pažado niekas neduos

Kartais tėvai klausia: „O jeigu negydysim, gal vaikas visą gyvenimą traukysis?” Deja, įrodyta, kad gydymas vaikystėje neturi įtakos vaiko ateičiai. Pasveiksta apie 90 proc. vaikų, nepriklausomai nuo to, ar jie buvo gydomi, ar ne. Daugumai vaikų tikai savaime baigiasi sulaukus paauglystės. Kai kuriems, deja, jie išlieka ir suaugus. Manoma, kad tai lemia genetiniai veiksniai.

Ar tai ne epilepsija?

Kartais tėvams gali kilti toks įtarimas. Iš tiesų yra tokių epilepsijos priepuolių rūšių, kurių metu sąmoningam vaikui pasireiškia atskirų raumenų ar jų grupių traukuliai. Paprastai epilepsijos priepuolis nesunkiai atskiriamas nuo tikų. Jis turi pradžią ir pabaigą ir trunka tam tikrą laiką (nuo keliolikos sekundžių iki kelių minučių). O nerviniai tikai yra pavieniai nereguliarūs raumenų susitraukimai, kurie gali vis pasireikšti visą dieną. Epilepsijos priepuolio vaikas negali suvaldyti, o galvos smegenų encefalogramoje fiksuojami epilepsijai būdingi pokyčiai. Nervinius tikus vaikas gali trumpam suvaldyti, bet visi atlikti tyrimai paprastai yra normalūs.

Nebarkite „pamaivos”

Deja, tikus galima suvaldyti tik trumpam ir tik didelėmis valios pastangomis. Vaikas jaučia didžiulį poreikį atlikti judesį, kurį jis gali įvardyti kaip tempimą, veržimą ar spaudimą kažkurioje vietoje. Atlikus judesį vaikui labai palengvėja, panašiai kaip pasikasius niežtinčią vietą. Kartais tėvus erzina vaiko tikai, jie palaiko tai paprastu maivymusi, todėl gali pradėti vaiką barti ar drausminti. Geriau to nedarykite, nes vaikas patiria stresą dėl to, kad jam nesiseka susivaldyti. Jis jaučiasi kaltas dėl savo „blogo elgesio”, o tai jo būklę dar labiau pablogina.

Sunku nieko nedaryti…

Sunku ar nesunku tuo patikėti, bet reikėtų tiesiog palikti vaiką ramybėje ir stengtis nekreipti dėmesio į jo judesius. Jei vaikui nuolat primenamas jo sutrikimas (nesvarbu, ar drausminant, ar guodžiant), tai verčia jį jausti įtampą. Reikėtų stebėti, kokios situacijos išprovokuoja tikus, ir pagal galimybes jų vengti. Pvz., jei vaikas ima dažniau „tampytis” pasėdėjęs prie kompiuterio, ribokite laiką prie ekrano. Kitiems vaikams tikus provokuoja stiprios emocijos: buvimas svečiuose, triukšmingi gimtadieniai, dalyvavimas koncertuose. Bet jeigu vaiko tai netrikdo, nuo išorinio pasaulio apriboti jo nereikėtų. Nebent aplinkiniai pernelyg vargina mamas savo klausimais: „Klausyk, kas tam tavo vaikui?”

Vaikų neurologė Alma Januškevičienė

Veidas.lt

Pagalba mažyliui

TAIP PAT SKAITYKITE