Ar dažnai apie tai susimąstote? Skatinti mažuosius verta, tačiau ir čia perlenkti lazdos nereikėtų.Skatinti žodžiu ar dovanomis?
Tikrasis skatinimas – tai suaugusiojo ir vaiko tarpusavio pasitikėjimas. Jis visų pirma išreiškiamas fiziniais veiksmais: apsikabinant, paspaudžiant ranką, panešiojant ar padedant. Tik pagalbos nereikėtų tapatinti su patarnavimu. Jums tereikia prisėsti šalia ir padėti, skatinant vaikutį viską daryti pačiam, o ne susidūrus su nesėkme pradėtą darbą numesti. Kartais pakanka prisėsti šalia mažylio ir jį tiesiog išklausyti, neretai padrąsinti savo paties pavyzdžiu.
Žinoma, vaikus, kaip ir mus, suaugusiuosius, smagiausiai nuteikia dovanėlės arba ištesėtas pažadas praleisti laiką kartu pramogaujant. Tačiau ne visuomet. Reikėtų visų pirma įsiklausyti į vaiko norus, stebėti, kaip jis jaučiasi. Galbūt mažyliui tereikia jūsų paskatinančio žodžio ar net žvilgsnio…
Vieno teisingo atsakymo, tinkančio visiems gyvenimo atvejams, nėra. Kiekvienu atveju reikėtų priimti sprendimą iš naujo. Svarbiausia, kad skatinimas atitiktų vaiko amžių ir skatinimo priežastis, antraip jis gali būti neveiksmingas.
Skatinti pradedama dar lopšyje
Pirmosios skatinimo užuomazgos pasireiškia nuo pirmųjų kūdikėlio gyvenimo dienų. Tėvelių šypsena, švelnus balsas, ėmimas ant rankų, rūsti veido išraiška parodo tėvų nepasitenkinimą arba pritarimą ir tarsi stumteli mažylį vienaip ar kitaip elgtis. Būdami šalia ir rūpindamiesi vaiku tėvai skatina pasitikėti pasauliu, tarsi sakydami „aš esu šalia, o pasaulis – geras ir gražus”. Kiekvienas mažylis augdamas nori mokytis ir tobulėti. Tėvų pritarimas arba nepritarimas gali tą norą palaikyti ir net padidinti arba, priešingai – jį sugniuždyti. Tik nemanykite, kad pritarimas reiškia savotišką pataikavimą ir besąlygišką vaiko užgaidų tenkinimą. Anaiptol, pritarimas – tai tėvų atsiliepimas į vaiko tikruosius poreikius.
Pernelyg uolus skatinimas… kenkia
Tėvai turėtų skatinti ir girti savo atžalą, kai ji to nusipelno. Priešingu atveju mažylis gali pradėti priklausyti nuo išorinių pagyrimų ir palaikymo, be kurių jis nebegalės veikti. Mat žinos, kad nesėkmės atveju jis taip trokštamų pagyrimų ar apdovanojimų nebesulauks. Todėl skatinimas kiekvienąkart renkant už gerą elgesį taškus, kuriuos vėliau galima iškeisti į dovanas, pasiteisina ne visada. Dažniausiai tai pirmoji pagalba hiperaktyvių, turinčių elgesio ir emocijų sutrikimų turintiems vaikams, nes padeda nustatyti elgesio ribas. Beje, šis skatinimo būdas tinka tiems, kurie jau geba suvokti tokio „žaidimo” taisykles ir joms pritaria. Pavojus iškyla, kai mažylis nesupranta taškų rinkimo tikslo, o tai daro mechaniškai. Arba kai tėvai taškus skiria už kiekvieną atliktą veiksmą, pavyzdžiui, už išsivalytus dantis gauna saldainių, už paruoštas pamokas – keliauja į kino filmą ir pan. Vaikas gali netekti vidinės motyvacijos atlikti vieną ar kitą veiksmą. Be to, įpratęs gauti taškus mažylis, užaugęs gali skaudžiai nusivilti, kai už gerus darbus negaus apdovanojimo.
Mamos patirtis
Devynerių Arono ir ketverių Noros mama Lėda
„Geriausia derinti kelias auklėjimo ir skatinimo sistemas”
Auklėjimo labirintai
Laukdamasi sūnaus daug skaičiau apie vaikų auklėjimą. Tačiau jam gimus teko nusivilti, nes jis buvo kitoks, nei rašoma knygose. Iš pradžių bandėme Aronui nesakyti „ne”, o nukreipti jo dėmesį. Tačiau šis auklėjimo metodas nepasiteisino, nes sūnus visiškai nesuprato, ką reiškia žodelis „ne”. O juk yra daugybė situacijų, kai šis žodelis neišvengiamas. Tuomet ėmėme taikyti natūralių pasekmių metodą, bet ir šis nebuvo visą laiką veiksmingas. Juk negali leisti vaiko bėgti per pilną mašinų gatvę, kad jis patirtų tokio elgesio pasekmes.
Kai gimė dukra, jie pradėjo tarpusavyje varžytis ir konkuruoti, nuolat pykdavosi ir mušėsi, o aš tapau tarsi judviejų teisėja. Nė vienam vaikui neįtikau, ir kaip Aronas dažnai sakydavo, buvau bloga mama. Pradėjau ieškoti įvairių skatinimų būdų. Vienas jų buvo taškų rinkimas, tačiau tai juos motyvavo tik savaitę. Galiausiai internete suradau amerikietės psichologės, šešių vaikų mamos Vendi patarimus. Ji siūlė vaikams taikyti kortelių davimo sistemą. Neįtikėtina – tai vaikus skatina iki dabar.
Gero elgesio kortelių pamokos
Kartu su vyru pagaminome gero elgesio korteles, žinoma, skirtingas, kad nekiltų pagundos vienam iš kito „pasiskolinti”. Sugalvojome vaiko amžių atitinkančias taisykles ir jas užrašėme ant popieriaus, kad tai būtų tarsi įstatymas ir niekas negalėtų savaip jų interpretuoti. Į taisykles įrašėme tai, kas mums svarbiausia ir ką norėtume ugdyti. Taip pat taisyklėse pažymėjome, kiek kortelių gauna už kiekvienos taisyklės laikymąsi, pavyzdžiui, dantų valymąsi, pavalgius indų nusinešimą nuo stalo, vaisių valgymą ir kiek praranda už jų nesilaikymą, tarkime, mušimąsi, melavimą, negražių žodžių vartojimą, saldumynų valgymą.
Surašėme ir papildomų darbų sąrašą, kad panorėję galėtų papildomai užsidirbti kortelių. Tik svarbu, kad kortelės nebūtų per sunkiai ar per lengvai surenkamos. Kuo vaikas labiau nenoriai atlieka vieną ar kitą darbą, tuo daugiau kortelių už jį gauna.
Iš pradžių vaikams buvo sunku suprasti, kad norint kažką gauti, reikia įdėti pastangų. Labai svarbu, kad vaikai suprastų kortelių naudą – kitaip jos bus bevertės. Pateikėme sąrašą malonumų ir pramogų, nurodydami, kiek kiekvienas jų kainuoja kortelių. Aronas ir Nora visuomet gali patys rinktis: ar dabar jie išleis, tarkim, tris korteles ir įsigys šokolado gabaliuką, ar taupys korteles ir surinkę didesnį jų kiekį eis į baseiną. Žinoma, pramogų jie gauna ir be kortelių. Bet turėdami kortelių, jie gali prašytis eiti į kiną, net jei kiti šeimos nariai ten eiti nenori. Ir nebūtinai pramogauti jie eina kartu – tas, kuriam trūksta kortelių, lieka su vienu iš tėvų namuose.
Tačiau mes skatiname komandinę veiklą. Pavyzdžiui, jei vienas vaikas už televizoriaus žiūrėjimą „moka” šešias korteles, tai abu vienu metu žiūrėdami „moka” po keturias. Nepatikėsite, bet anksčiau neleisdama jiems žiūrėti televizoriaus būdavau bloga mama, o dabar to nebėra, nes jie gali patys spręsti, ar žiūrėti televizorių. Kortelių sistemos netaikome tik per atostogos – juk jų metu ir mūsų su vyru gyvenimo būdas taip pat kitoks nei kiekvieną dieną.
Renata Maslauskienė, konsultavo psichologė
Dovilė Jankauskienė
