„Nebegalime nuvažiuoti į sodybą – dukrytė negali ten miegoti, mat bijo pelių. Rudeniop, padaugėjus vorų, ji nė kojos nekelia į mišką, nesuvilios jokie baravykai. Nežinome, kaip su tomis jos baimėmis ir kovoti. Gal nekreipti į jas dėmesio?” – rašo ketverių metų Gretos tėveliai.
Pradėdama rašyti straipsnį apie vaikų baimes pagalvojau, kad geriausiai apie tai žino…vaikai. Taigi savo dukterų paklausiau, ko jos bijo. Štai atsakymai. 8-erių Luka bijo, kai yra labai tamsu, kai galime kur nors pavėluoti, vagių, didelių šešėlių, vakare viena eiti į lauką, važiuoti viena vakare troleibusu. 6-erių Toma bijo šunų, pabaisų, vaiduoklių, girtuoklių, viena miegoti naktį, gaisro. Beje, daugelis tėvų klaidingai įsitikinę, jog visos baimės iki mokyklos išaugamos. Visai ne, pagrįstos ar nepagrįstos baimės kartais persekioja juos net iki dešimties.
Vaikų baimių sąrašą galima tęsti, nes nemažai jų bijo vorų, gyvačių, pelių, vandens, gydytojų, karo, avarijų, ligos, mirties, prarasti artimuosius, būti vieni ir t.t. Perskaičius galima ne juokais sunerimti – sąrašas toks ilgas, baimės tokios didelės… Tai ką dabar daryti? Gal reikia bandyti su baimėmis kovoti, gal nekreipti į jas dėmesio, o gal sugėdinti vaikus arba net nubausti už „kvailus išsigalvojimus”? Jokiu būdu. Vienintelis kelias, kuriuo einant galima sumažinti baimes, – tai jų priėmimas, pažinimas ir įsisąmoninimas. Taigi išmokite patys ir išmokykite savo vaikus baimes tyrinėti, analizuoti ir priimti.
Kaip ir kiti jausmai, baimė yra reikalinga, ji įspėja mus apie pavojų, apsaugo nuo traumuojančių situacijų, padeda išvengti nemalonių, nepriimtinų įvykių. Jei nebūtų baimės, žmogus tiesiog neišgyventų, nes nemokėtų ir negalėtų apsisaugoti.
Nesijuokiame ir nekovojame
Kaip elgtis su vaiku, kuris bijo? Svarbiausia – nedrauskite jam bijoti, nesijuokite iš jo baimės, nesistenkite su ja kovoti. Geriau išklausykite vaiką, ką jis pasakoja apie savo baimę, pasakykite, kad bijoti yra normalu ir visi žmonės ko nors bijo.
Vaiko baimę reikia pripažinti ir priimti. Pavyzdžiui, jūs su vaiku einate gatve ir sutinkate labai simpatišką ir, jūsų akimis žiūrint, nepavojingą šunį. Tačiau vaikas bijo eiti pro jį ir nori pereiti į kitą kelio pusę, kad tą šunį aplenktų. Gerbkite vaiko pasirinkimą ir nespauskite būtinai eiti pro tą labai gerą ir nepiktą šunelį, o geriau kartu su mažuoju pereikite į kitą kelio pusę ir įvardinkite vaiko baimę: „Matau, kad tu išsigandai šuns. Gerai, mes eisime kita kelio puse”. Tada vaikas pasijus išgirstas ir suprastas, be to (o tai labai svarbu), ugdysis savisaugos instinktą ir išmoks pasitikėti savo vidine nuojauta.
Kitas pavyzdys – vaikas bijo vaiduoklio ar pabaisos ir dėl to nenori eiti miegoti. Reikia su vaiku pasikalbėti apie tą pabaisą: „Kaip ji atrodo? Koks jos vardas? Iš kur ji atkeliavo? Ko jai vaiko kambaryje reikia? O kodėl ji naktį nemiega? Gal ji vieniša, jai trūksta draugų? O gal ji alkana? O kokį maistą ji mėgsta?” ir t.t. Tegul vaikas sukuria istoriją apie savo pabaisą ir papasakoja, ką pabaisai reikia duoti ar padaryti, kad ji nustotų lankytis vaiko kambaryje.
Teptuką į rankas
Taip pat labai veiksmingas būdas baimei sumažinti yra nupiešti tai, ko vaikas bijo. Baimės objektui atsidūrus piešimo lape, galime vaiko paklausti: „Ar baisus piešinys? Ką galima piešinyje pakeisti, kad būtų ne taip baisu? Gal ką nors pripiešti, ir pabaisa taps juokinga, o ne baisi?” Tegul vaikas piešinį pakeičia taip, kad būtų nebe taip baisu. Kitas būdas baimėms sumažinti – skaityti arba pasakoti pasakas, istorijas apie baimę, kaip ji įveikiama, apie drąsius veikėjų poelgius. Taip pat labai tinka jūsų asmeninės vaikystės istorijos apie tai, ko bijojo mama ir tėtis, kai buvo maži. Vaikai labai mėgsta klausytis suaugusiųjų, kai jie pasakoja apie savo vaikystę. Tik būtinai pridurkite, kaip jūs baimę prisipratinote arba kaip ji praėjo.
Galima paskatinti vaiką sukurti eilėraštį ar dainelę apie baimę, patartina – su gera pabaiga, kaip baimė sumažėjo arba pranyko. Galima kartu su vaikais vaidinti baimę sukėlusią situaciją, pasitelkiant žaislus arba pasiskirsčius rolėmis.
Baimių priežastys
Baimių priežasčių gali būti įvairiausių:
● Dažnai tai traumuojantis įvykis, pavyzdžiui, artimųjų mirtis, autoavarija, apiplėšimas, skendimas, liga, ilgalaikis išsiskyrimas su artimaisiais, tėvų skyrybos, vaiko pasimetimas parduotuvėje ar kitoje vietoje, gyvenamosios vietos keitimas ir pan. Jeigu baimės, atsiradusios po panašių traumų, trukdo vaikui adaptuotis aplinkoje, bendrauti, aktyviai veikti – reikėtų kreiptis į psichologą.
● Kartais vaikų baimės įspėja apie tai, jog su savo pačių baimėmis nesusidoroja… tėvai. Vaikai tiesiog kopijuoja, perima tėvų baimes. Jeigu mama labai nerimauja dėl savo ar artimųjų sveikatos, bijo ligų – labai dažnai ir vaikas bijos sirgti, į savo ar tėvų ligą reaguos liguistai. Jeigu tėvas pastoviai tikrins, ar užrakintos buto durys, ar įjungta mašinos signalizacija, – tai ir vaikas bijos vagių ir plėšikų. Taigi svarbu patiems suaugusiems pažinti, priimti ir nebėgti nuo savo baimių, papasakoti vaikams, kad ir suaugusieji gali bijoti.
● Kai kada vaikų baimės rodo, kad jie jaučiasi nesaugūs, trūksta ryšio su tėvais, kasdienių taisyklių, ritmo ir bendrumo jausmo. Tada bijodamas vaikas tarsi nori tėvus prie savęs pririšti, parodyti, kad jam reikia dėmesio.
● O kai kurios vaikų baimės tiesiog yra. Jos atsiranda nežinia iš kur ir nežinia kaip praeina. Tiesiog reikia išgyventi tą baimę ir padėti vaikams išbūti su ja pasitelkiant savo ir vaikų vaizduotę, kūrybiškumą, fantaziją.
Kada baimė pavojinga
Kad ir kaip baimė mums padeda ir pasitarnauja, tačiau gali būti, kad ji užvaldo ir tampa labai nemaloniu, sunkiu, įkyriu jausmu, o kartais – patologija. Kaip atskirti, kada baimė dar normali ir reikalinga, o kada – jau liguista ir būtina gydyti? Yra keletas požymių, kurie įspėja apie tai, kad reikia kreiptis pagalbos į psichologus:
1.Kai sutrinka vaiko miegas (sapnuoja košmarus, šaukia per miegus, lunatikuoja, sunkiai užmiega, labai dažnai prabunda ir pan.)
2.Kai dėl baimių (raganų, baubų, vaiduoklių) vaikas atsisako eiti miegoti arba užmiega tik suaugusio apkabintas, kai gulėdamas iš baimės užsikloja net galvą.
3.Bijodamas (šunų ar kitų gyvūnų) vaikas atsisako eiti į lauką, kur nors važiuoti, eiti į mišką ar pan.
4.Kai dėl baimių vaikas visai negali pabūti atskirai nuo suaugusiųjų, nuolat turi jausti su jais fizinį kontaktą (laikytis už rankos, įsikibti į koją, apsikabinti ir pan.)
5.Kai vaikas mato tai, ko bijo, o realybėje tų dalykų ar žmonių nėra (rodo vorą ir nuo jo bėga, o realiai to voro nėra).
6.Iš baimės vaikas atsisako bendrauti, žaisti, kalbėtis.
Psichologė Rosita Pipirienė
