Dabar „linksmasis prietranka” dirba legendomis apipintu Vasaros g. 5 adresu – atstovauja psichiatrijos ligoninės pacientams, yra mokslinis Vilniaus universiteto Psichiatrijos klinikos bendradarbis.
Pastaruosius kelerius metus atvirai kalbate apie tai, jog sergate psichikos liga. Susiformavę stereotipai beveik visais atvejais ragina tokius žmones „nurašyti”, jų vengti, bijoti ir gailėtis. Kaip pats vertinate savo ligą?
Ne kaip tragediją ar trūkumą, o kaip galimybę gauti vertingos patirties. Mano išgyvenimai, didelė jų dalis yra racionalūs. Jei kontroliuojame patiriamą paranormalią būseną, tai yra ne liga, ne simptomai, bet parapsichologinis talentas.
Psichikos liga prasideda ne ten, kur atsiranda paranormalūs simptomai, kuriuos vadinu talentais. Ji prasideda, kai simptomai suteikia kančią arba pavojų gyvybei, sveikatai. Jei žmogus bendrauja su angelu, su kokiu hierarchu ar pačiu Dievu, jei balsas padeda, pataria, kaip gyventi, kvaila būtų tai laikyti liga ir gydytis.
Mėgstu sakyti, kad geras psichiatras iš psichinio ligonio gali padaryti pranašą, o blogas iš pranašo – psichinį ligonį. Jei žmogus visą laiką kontroliuotų situaciją, nebūtų paties susirgimo fakto. Psichikos liga prasideda, kai balsai trukdo miegoti, šūkauja, kai žmogus mato kankinamus epizodus.
Nesuprastas artimųjų
Kokiems žmonėms sunkiausia susitaikyti su jūsų liga?
Labiausiai mane slopino buvusi žmona ir mama. Visada būdavo sakoma: nieko tau neišeis, būk ramiai sau ekonomistas, nelįsk į kitas sritis. O man kaip tik labai įdomu išplėsti savo horizontą: ekonomika, filosofija, religija, religijotyra, teologija.
Tai, ką laikiau žingsniu į priekį, kitiems atrodė kaip simptomas, tarsi kvailiojimas. Prisimenu, kaip uošvienė pagrasino išmesianti visas mano knygas, esą skaitau ne tai, ką reikia.
Mamos idealas būtų, jei tapčiau finansininku ar bankininku, daug uždirbčiau. O tai, kad kūrybiškai reiškiuosi, kuriu ne tik mokslinius, bet ir meninius darbus – dainas, poeziją, nevertina arba vertina mažiau nei krūvą pinigų.
Pinigai – kaip degalai
Esate ekonomistas. Kodėl mieliau kuriate dainas, užuot krovęs krūvas pinigų?
Laimingas ne tas, kuris daug uždirba, o tas, kuriam pakanka tiek, kiek uždirba. Išmokau gyventi iš savo gaunamų pajamų. Pinigai man yra degalai, benzinas, padeda važiuoti. Verslu užsiimu tiek, kiek tai man padeda kūrybiškai reikštis, pavyzdžiui, investuoju į savo knygų leidimą, parduodu jas. Dirbti vien dėl pinigų negaliu psichologiškai.
Daug metų dirbau kapitalo rinkoje: parašiau pirmąjį vadovėlį, buvau pirmas lektorius, daug metų dėsčiau, net sukūriau anekdotų apie kapitalo rinką. Įsteigiau Vertybinių popierių departamentą Vilniaus biržoje, stažavausi Amerikos biržoje, Amerikos vertybinių popierių komisijoje. Dabar man skambina iš įvairių žurnalų, prašo rašyti apie rinkos reikalus. Nuobodybė. Man tai – praeitas etapas. O vien dėl pinigų dirbti negaliu. Pinigų visuomet yra tiek, kiek reikia. Dievas veda mane savo ranka.
„Tu juk psichas”
Ar jūsų draugai žino, kad sergate? Kada stengiatės nutylėti apie savo patirtį?
Viešai kalbu apie tai, kad sergu psichikos liga, o daugybė mano pažįstamų iki šiol to nežino. 2002 metais išleidau knygą „10 sėkmingo gyvenimo paslapčių ne tik asmenims, turintiems psichikos sveikatos problemų”, tuo metu dažnai kalbėjau per televiziją. Vienas rašytojas kavinėje sakė: „Viską apie tave žinau. Tu juk psichas.” Tai ką daugiau su juo galima kalbėti? Apie tai net knygą parašiau, o jis, nugirdęs kelias detales, teigė viską apie mane žinąs. Yra žmonių, kurie neverti girdėti tiesos. Kiti pasakojo: „Tu žinai, „psichuškėje” ir įdomių dalykų yra”. Taip sakė žmogus, pabuvęs ten vieną kartą, kai nuo kariuomenės slėpėsi. Su tokiais apie savo patirtį nekalbu.
Kaip jus vertina tie pažįstami, kurie žino apie ligą?
Žmonės, kurie gerai mane pažįsta, niekada blogai manęs nevertina. Kai parodau, kad esu kūrybingas, tada trenktumas vertinamas kaip kūrybiškumo dalis.
Mes dažniausiai esame gretinami su nepakaltinamais nusikaltėliais arba su genijais. Jei elgiesi chuliganiškai, netvarkingai, apgaudinėji, negrąžini skolų, patvirtini neigiamą stereotipą.
Menininkų terpėje būti šiek tiek išprotėjusiam – madinga. Tai teigiamas stereotipas, kad norint ką nors sukurti reikia būti truputį trenktam. Visi piešia medžius, o vienas – sonatą, kaip M.K.Čiurlionis. Niekas apie tai net pagalvojęs nebuvo, o M.K.Čiurlionis tai regėjo. Jo piešiniai yra vizijos. Aš irgi esu regėjęs panašių vaizdų.
Vasaros gatvė
Kai planavome mūsų susitikimą, prisipažinsiu, išgirdusi adresą Vasaros g. 5, ėmiau truputį nerimauti: ir baisu, ir smalsu buvo čia atvažiuoti. Ką jums reiškia šis adresas, Vilniaus miesto psichikos sveikatos centras?
Mama nuliūsta, kai atsigulu į ligoninę. Tada ją raminu: „Mama, kiek kartų jau čia buvau, kiekvienas kampas pažįstamas.” Vėl pakliūsiu, vėl išeisiu, nematau keblumų.
Pradžioje ligoninė man buvo tik ligoninė, paskui – kultūros centras. Subūrėme ansamblį, pavadinome jį „Linksmieji prietrankos”. Pagal „Yellow submarine” dainos melodiją sukūrėme himną, kurio priedainis: „Mes visi čia iš Vasaros penki.” Humoru galima daug ką pakeisti. Su ansamblio nariais kuriame dainas, koncertuojame, gastroliuojame. Mūsų pasirodymai dažniausiai vyksta kitų miestų psichiatrijos ligoninėse ar tokiuose pat klubuose. Šita ligoninė vienintelė Lietuvoje turi pacientų tarybą. Įkūrėme ją prieš ketverius metus, esu vienas iš narių. Rūpinamės pacientų reikalais.
Minėjote, kad paūmėjus psichozei gydotės ligoninėje. Ką pacientams tenka joje patirti?
Gulint ligoninėje galima gauti dviejų rūšių paslaugas. Vienos jų malonios, kitos sukelia kančias. Pokalbiai su psichologais, psichiatrais, psichoterapijos būreliai – dailės, muzikos – yra malonūs dalykai. O kai uždaro, apriboja laisvę, stebi palatoje, kaip kalėjimo kameroje, būna skausminga. To imamasi, kai žmogus praranda orientaciją ir gali sutrikti arba yra linkęs pabėgti, piktnaudžiauti alkoholiu gydymosi laikotarpiu, kai psichozė labai ūmi.
Kitas nemalonus dalykas – injekcijos. Būna, tiek subado užpakalį, kad net operacijas reikia daryti. Ne visada gydytojai geranoriškai jas keičia į gydymą tabletėmis. Ūmių ligų skyriuose yra agresyvių, smurtaujančių pacientų. Kitiems ligoniams tai irgi sukelia kančias.
Trumpai
* Per 22 ligos metus Saulius Pečiulis daugybę kartų gydėsi ligoninėje. Pirmasis psichozės priepuolis vyrą užklupo prieš pat disertacijos gynimą. Tuo metu jis mokėsi Maskvos valstybinio M.Lomonosovo universiteto Ekonomikos fakultete.
* Socialinių mokslų daktaras S.Pečiulis yra septynių knygų autorius, keturių vadovėlių bendraautorius.
* 1988 metais „Komjaunimo tiesoje” išspausdintas ekonomisto straipsnis „Akla praeities nostalgija” – pirmas toks atviras, sukėlęs politines diskusijas žiniasklaidoje. Po pusantro mėnesio buvo įkurtas Sąjūdis, o S.Pečiulis išrinktas į iniciatyvinę grupę, vėliau – ir į Sąjūdžio seimą.
* Knygoje „10 sėkmingo gyvenimo paslapčių ne tik asmenims, turintiems psichikos sveikatos problemų” S.Pečiulis pasakoja savo ligos istorijos fragmentus.
* „Noriu, kad suprastumėte, jog turiu konstitucinę teisę būti trenktas. Jei niekam nekenkiu, esu nepavojingas, galiu kvailioti, kiek noriu”, – sako S.Pečiulis.
