Prieš keletą mėnesių Šilutės rajone, Vyžiuose, Lietuvos liuteronų bažnyčiai skyrus pastatų kompleksą, įsikūrė reabilitacijos ir resocializacijos centras „Gabrielius”.
Klaipėdos apskritis neturi reabilitacijos centro, kuriame būtų teikiamos ilgalaikės reabilitacijos paslaugos žmonėms, sergantiems priklausomybės ligomis. Į „Gabrieliaus” bendruomenę priimami žmonės po detoksikacijos, gavę Klaipėdos priklausomybės ligų centro psichologo ir socialinio darbuotojo rekomendacijas, patvirtinančias, jog jie turi motyvaciją sveikti.
Bendruomenės branduolys yra vyrai, jau ne vienerius metus nevartojantys kvaišalų.
Mus pasitikę vaikinai, savo rankomis kuriantys namų jaukumą, sakė pasirengę centre gyventi pusantrų metų – tiek laiko prireiks, kad galėtų grįžti į visuomenę, įgiję profesiją, psichologinį stabilumą ir kitų būtinų sveikos gyvensenos įgūdžių.
Startas
„Kai praėjusių metų gruodžio mėnesį čia atvykome, radome šaltus, ilgus dešimtmečius apleistus, išpuvusius pastatus. Bet mums nereikia „šiltnamio” ar penkių žvaigždučių viešbučio, ir mes nieko nenorime gauti dykai, nes kai yra, kas mumis rūpinasi, pradeda lįsti blogi įpročiai”, – sakė vyrai, iškart entuziastingai ėmęsi remontuoti patalpas, šalia esantį tvartą. Iš pradžių vyrai maitinosi iš savo artimųjų skirtų pinigų, o kai kuriuos jų dar remia jų miestų savivaldybės. Beje, aplinkinių gyvenviečių bendruomenės itin geranoriškai sutiko „Gabrieliaus” įnamius ir pasiūlė jiems darbo. Gabrieliečiai betonavo grindis, remontavo pirtį, dirbo statybose ir darbdaviai už gerą darbą atlygino ne tik pervesdami pinigų į bendruomenės sąskaitą, bet ir dovanojo darbo įrankių.
VŠĮ „Gabrielius” vadovas Romualdas Liachavičius turi dvi profesijas – kunigo ir psichologo. Tačiau jis juokauja, kad „nė pupos prievarta į dangų už ūso nepatrauksi”, ir mano, kad reikia laiko, kol vyrai subręs dvasingumui. Į bažnyčią juos vežasi tik kai patys paprašo.
„Startas buvo geras. Kai man vyras sako, kad norėtų dirbti bendruomenės labui, pertariu, kad svarbiausia norėti keistis dėl savęs paties. Aš nevaržau nė vieno pasirinkimo: kas nori, dirba mūrininku, kitas kerta mišką, trečias dažo bažnyčios sienas ar gamina visiems valgį”, – sakė vadovas.
Vienas iš pokalbininkų, Nerijus, iš vietinio veislyno paėmė prižiūrėti penketą haskių veislės šunų, ir jam neblogai sekasi dresuoti šiuos kinkomus šunis. Gali būti, kada nors Nerijus įkurs savo veislyną, o jo kolegos turės savo verslus. „Jūs tik paskaičiuokite, kiek priklausomi nuo narkotinių medžiagų žmonės juodojoje rinkoje per metus „prasuka” pinigų, jeigu dienos dozei jiems reikia gauti apie 300 litų. Šie vyrukai yra puikūs „vadybininkai”, ir jeigu savo verslo ir vadybos įgūdžius pritaikys sąžiningoje veikloje, manau, iš jų išeis puikūs amatininkai ir verslininkai. Esu matęs anoniminių alkoholikų susirinkimus prie Klaipėdos evangelikų liuteronų bažnyčios lankančius vyrus. Ateina apdriskę, purvini, apsileidę, o po pusantrų metų jau matau juos atvažiuojančius prabangiais automobiliais”, – pasakojo Romualdas, turintis tvirtą nusistatymą pakeisti ir savo įnamių vertybes.
Kodėl čia geriau
Klausiau vyrų, kodėl jie pasirinko kelią sveikti „Gabrieliaus” bendruomenę, kai šalyje yra keliolika kitų pustuščių reabilitacijos centrų.
„Mes apie šį centrą išgirdome iš draugų, tokių, kaip mes, pačius palankiausius atsiliepimus. Kai kuriose reabilitacijos bendruomenėse nėra sukurta tokių efektyvių programų arba jos neveikia. Jeigu kuris „atkrinta”, yra išvaromas arba tiesiog pasakoma: pats persilauš. Čia apsilankantys specialistai ir mūsų vadovas iš tiesų rūpinasi kiekvienu žmogumi ir padeda jam spręsti problemas, palaiko ir motyvuoja. Mūsų tikslas yra ne reabilituoti „narkomaną” (šis žodis baisiai skamba), bet parodyti, kad reabilituotas priklausomybę turintis žmogus gali atgauti savo žmogiškumą ir įgyti kitų pasitikėjimą”, – sakė vyrai, pasirengę dar ne kartą išeiti „Dvylikos žingsnių” programą ir pasimokyti iš savo klaidų, drauge jas analizuodami. Jėgų suteikia ir tai, jog vaikinai pažįsta ne vieną žmogų, įveikusį pražūtingą potraukį.
„Kodėl žmonės supranta sergančius onkologine liga arba diabetu, mūsų jie nelaiko ligoniais. O juk narkomanija yra sunki, mirtina liga. Tik mes turime alternatyvą”, – sakė jie.
„Gabrieliaus” būstinė įsikūrusi, gali sakyti, ant plyno lauko. Todėl jo įnamiai stengiasi ir jau pradėjo dykvietėje kurti „oazę”: kasa tvenkinius, ketina sodinti parką, kuriame turėtų ganytis stirnos.
„Vyrai nori auginti avis ir kiaules, ir mes stengsimės jų nusipirkti. Įsigysime žemės. Jau nužiūrėjome vietą, kur įkursime automobilių remonto dirbtuves, kur statysime pirtį ir sporto aikštyną, treniruoklių salę. Mūsų bendruomenė, kaip ir bet kuri kita, neturi pabaigos. Kai turėsime pajamų ir pelno, seksime pavyzdžiu tų, kurie jau įgijo profesiją, būstą ir gyvena visavertį gyvenimą, skiria labdarą savo likimo broliams ar kaip kitaip tarnauja bendruomenei”, – sakė R. Liachavičius.
Vyrai neslepia, kad būtų nuoširdžiai dėkingi už bet kokią paramą: baldus, apavą, drabužius, darbo įrankius, sporto reikmenis, buities rakandus. Noriai priimtų darbo pasiūlymus.
Tiems, kurie nori tapti rėmėjais, nurodome sąskaitą: VŠĮ „Gabrielius”, Įm. kodas 301741457, ats.sąsk. LT977044060006481541 AB SEB bankas, 70440.
Į „Gabrieliaus” bendruomenę priimami žmonės po detoksikacijos, gavę Klaipėdos priklausomybės ligų centro psichologo ir socialinio darbuotojo rekomendacijas, patvirtinančias, jog jie turi motyvaciją sveikti.
