Mėgstantiems sveiką gyvenimo būdą. Žaliasis jėgos šaltinis

Kad nepristigtume vitaminų ir mūsų vartojamas maistas būtų biologiškai vertingas, virtuvėje ant palangės auginkime įvairių prieskoninių augalų, daiginkime jų sėklas, iš ūgtelėjusių želmenų spauskime sultis.

Sėjamoji pipirnė

Įvairiose šalyse šį bastutinių šeimos žolinį, garstyčių ar krienų skonio augalą vadina skirtingai: Rusijoje - kreso salotomis, Anglijoje - sodo kresu, Graikijoje - paprastuoju kresu. Pipirnės sparčiai sudygsta net ir žiemą, sukaupia daug baltymų, vitaminų, mineralinių medžiagų ir kitų žmogui naudingų dalykų. Liaudies medicina pipirnes ypač rekomenduoja išsekus, nuvargus. Jėgoms atgauti (sergant mažakraujyste, avitaminoze) esą 3 kartus per dieną reikėtų išgerti po 1-2 šaukštelius šviežiai išspaustų sulčių.

Pipirnes auginkime dėžutėje, žemių substrate, ar lėkštelėje ant sudrėkintos medžiagos skiautės, vatos sluoksnio, popierinio rankšluosčio. Išaugusias iki 2-5 cm aukščio pipirnes kirpkime ir jomis skaninkime patiekalus.

Daigintos sėklos

Dygstančios sėklos vertingiausios, nes jose susikaupia daugiausia energijos, padaugėja net vitaminų. Pvz., daigintuose kviečiuose vitamino B12 padaugėja 4 kartus, kitų B grupės vitaminų - nuo 3 iki 12 kartų, vitamino E - 3 kartus, geležies - 3-4 kartus. Daiginti galima beveik visas nebeicuotas, kokybiškas ir, žinoma, sveikas sėklas. Dar geriau, jei jos ekologiškos.

Prieš daiginimą sėklas išvalykime, išrinkime nekokybiškas, pakeitusias spalvą. Paprasčiausia daiginti kambario temperatūroje, tamsoje, inde ar lėkštelėje ant sudrėkintos kempinės ar popierinio rankšluosčio. Daiginimui tamsoje optimali 18-20 laipsnių temperatūra. Sudygusioms sėkloms leidžiama augti kelias dienas, kol daigeliai pasiekia 6-25 mm (nelygu augalo rūšis).

Aštroko skonio daigintos ridikėlių, garstyčių, pipirnių sėklos suteikia pikantišką skonį mėsos, kiaušinių patiekalams ar sumuštiniams (ypač su sūriu). Pipirnes gardu valgyti tiesiog su duona ar apibarstyti virtas bulves. Lęšiai - puikus garnyras prie žuvies. Sauja daigintų dobilų, liucernų ar saulėgrąžų sėklų tinka salotoms. Desertui kviečių, avižų, miežių, grikių, valgomųjų lęšių ar sojų sėklos pagardinamos medumi. Ankštinių daržovių sėklos baltymų kiekiu prilygsta mėsai, bet jos valgomos žalios, daug greičiau paruošiamos nei mėsa, geriau išlieka vitaminai ir kitos medžiagos.

Kaloringą maistą patariama pradėti vartoti saikingai, nuo 100 g per savaitę, vėliau šią porciją, atsižvelgiant į organizmo reakciją, kasdien didinti iki 50 g. Didesnį daigintų sėklų kiekį galima laikyti šaldytuve 3-4 dienas. Prieš vartojimą būtina perplauti vandeniu.

Želmenų sultys

Peraugusias daigintas sėklas toliau dera auginti šviesoje. Iš 15-20 cm aukščio želmenų spaudžiamos sultys. Pjaunama prie pat žemės. Nupjauti augalai atauga, bet iš jų nauda menkesnė, atolas turės kur kas mažiau naudingųjų medžiagų. Jei sėsime į keletą indelių skirtingu laiku (pvz., kas 3 dienas), žalumos turėsime nuolat.

Vertingiausios yra miežių, kviečių, avižų, valgomųjų lęšių sultys. Javų želmenis, jų sultis amerikiečiai, japonai ir kitos Rytų tautos vadina gyvuoju maistu, natūralia gyvybės energija.

Tvirtinama, kad javų želmenų sultys padeda atgauti jėgas išsekus, veja šalin metų naštos nuovargį. Jos naudingos dirbantiems kompiuteriu, nes stiprina regėjimą. Šios sultys šalina iš organizmo įvairius teršalus, stiprina ir valo kraujagysles, inkstuose tirpdo akmenis, pagerina plaukų, nagų, odos struktūrą, veikia organizmą kaip stimuliuojanti priemonė. Teigiama, kad kviečių želmenų sultys truputį didina skrandžio rūgštingumą. Miežių - jį sumažina.

Sodrios žalios spalvos želmenų sultis patariama pradėti gerti mažomis dozėmis - nuo 30 ml (bent pusvalandį prieš valgį). Įpratus prie jų specifi nio skonio ir galimo stipraus poveikio, porciją galima didinti iki 100 ml. Skanu pipirnių sultis gerti su šiltu pienu, grietinėle arba lygiomis dalimis sumaišytas su medumi ir baltuoju vynu.