Industrinėse Vakarų šalyse kas penkta sutuoktinių pora ne savo noru lieka bevaikė. Viena iš galimybių tokiai porai susilaukti palikuonių yra dirbtinis apvaisinimas. Esama tokių metodų:
Intrauterinė inseminacija (IUI). Sperma patalpinama gimdos ertmėje (in vivo). Jeigu inseminacijai vartojama sutuoktinio sperma, tai vadinama homologine inseminacija, jei svetima anoniminio donoro – heterologinė inseminacija. Inseminacija atliekama nuo XIX a. pabaigos.
In vitro fertilizacija (IVF). Kiaušialąstė apvaisinama ne gimdoje (mėgintuvėlyje). Po dviejų parų embrionas patalpinamas moters gimdoje. Kad IVF būtų sėkminga, būtina apvaisinti keletą kiaušialąsčių. Jeigu sperma yra sutuoktinio, tai bus homologinė IVF, jei sperma donoro – heterologinė IVF. Taip pat įmanoma kiaušialąsčių donorystė, jeigu moters kiaušialąstės nėra vaisingos, arba embrionų donorystė, jeigu abu sutuoktiniai yra nevaisingi, ir surogatinė motinystė , kai moteris išnešioja kitos poros embrioną. Nuo 1978 m. (gimus pirmam „mėgintuvėlio kūdikiui” Luisei Brown) IVF sėkmingai atliekama.
Gametų intrafalopinis patalpinimas (GIFT). Gametos (kiaušialąstė ir sėklinė ląstelė) patalpimamos kaip ir IVF atveju. Po to abi gametos patalpinamos kiaušintakyje, kur įvyksta apvaisinimas.
Zigotų intrafalopinis patalpinimas (ZIFT). Apvaisinimas įvyksta mėgintuvėlyje. Tačiau ne taip, kaip IVF, į gimdos ertmę patalpinamas ne embrionas, bet gametų susiliejimo darinys – zigota.
Intracitoplazminė spermatozoido injekcija (ICSI). IVF, kai vienas spermijus punkcijos būdu paimamas iš sėklinio latako, mikropipete jis įjungiamas į vieną kiašialąstę. ICSI leidžia tiems vyrams susilaukti palikuonių, kurių ejakuliate nėra judrių spermijų. ICSI pradėta taikyti paskutiniajame XX a. dešimtmetyje.
Lietuvoje leidžiama taikyti visus metodus. Beje, numatytas tik ištekėjusios moters dirbtinis apvaisinimas jos sutuoktinio sperma, tad negalimas trečios šalies dalyvavimas. (Žr. LR sveikatos apsaugos ministro 1999 05 24 įsakymą Nr. 248 „Dėl dirbtinio apvaisinimo tvarkos patvirtinimo”, „Valstybės žinios”, 1999 m. Nr. 47).
Katalikų ir evangelikų teologai iki šiol sutaria dėl to, kad žmogaus embrionas yra absoliučiai saugotinas. (Kai kurie evangelikų teologai, tokie kaip miunchenietis dogmatikas Trutzas Rendtorffas, reikalauja tyrimų tikslais leisti eksperimentuoti su žmogaus embrionais.) 1987 m. Vatikano tikėjimo kongregacijos instrukcijoje „Donum vitae” (DV) rašoma: „Nuo pat apvaisinimo pradžios žmogus yra gerbtinas ir priimtinas kaip asmuo; dėl to jo kaip asmens teisės turi būti pripažintos nuo to momento; galų gale nepažeidžiamą teisę gyventi turi kiekvienas nekaltas žmogus” (I,1).
Visuotinai atmetama IVF, iš esmės dėl daugelio bandymų ir „atliekamų” embrionų, kurie yra užšaldomi, naudojami tyrimo tikslais arba nužudomi. DV teigiama: „Kiekvienas žmogus kaip toks yra gerbtinas ir negali būti nuvertintas iki priemonės, kuri naudojama tam, kad kiti turėtų privalumų. Su moralės įstatymu nesuderinama tai, kad in vitro apvaisinimu žmogaus embrionai sąmoningai atiduodami mirčiai” (I,5). Protestantas Heinzas Bhendas rašo: „Apibendrinant reikia pasakyti, kad tam, jog viena iš dešimties porų susilauktų kūdikio, aukojami 99 embrionai, tai yra 99 žmonių gyvenimai” (Medizinische Möglichkeiten der Fortpflanzungsmedizin und der pränatalen Diagnostik // Fortpflanzungstechnik und Gentechnik am Menschen, idea-Dokumentation Nr. 9/92. – S. 10. Žinoma, šis santykis su technikos pažanga pagerėjo ir toliau gerės, tačiau kritika iš esmės lieka.)
Kitą esminį prieštaravimą pateikia anglikonas Davidas Atkinsonas. „IVF praktika dažnai remiasi prielaida, kad poros turi teisę į biologinius vaikus, kad moterys turi teisę į nėštumą … tačiau tradicinis krikščioniškas mąstymas teigia: vaikai nėra tėvų nuosavybė; tėvai neturi jokios teisės turėti vaikų. Pastojimas yra Dievo dovana, ne grynai žmogaus pasirinkimas” (Pastoral Ethics. – Oxford, 1994. – P. 199.).
Į IVF dar ir dėl to žvelgiama skeptiškai, kad žmogaus gyvybė jau „sukuriama” laboratorijoje ir nebėra „pradedama”. DV: „Homologinė IVF atliekama ne porų kūnuose, o dalyvaujant trečiai šaliai, kurios kompetentingumas ir techninis veikimo būdas iš anksto nulemia proceso sėkmingumą. Tokia fertilizacija embriono gyvybę ir tapatumą atiduoda į medikų ir biologų rankas, o žmogaus kilmę ir ateitį leidžia nulemti technikai. Tokiai technikai teikiama pirmenybė jau savaime prieštarauja bendram tėvų ir vaikų orumui bei lygybei” (II,5). Anglikono Johno Stotto žodžiais tariant, „net tais atvejais, kai svetimo sėklos donoro nėra, žmogaus dauginimosi šventumas iš miegamojo perkeliamas į laboratoriją, Dievo sumanytas procesas virsta žmogaus technika” (Issues Facing Christians Today. – London, 1990. – P. 324.).
Įvairią inseminacijos techniką tik dalis protestantų vertina iš esmės teigiamai. Normanas Geisleris: „…atrodytų, jog iš biblinės perspektyvos nėra jokių moralinių priežasčių prieš AIH [Artificial Insemination of the Husband – homologinė inseminacija] arba AID [Artificial Insemination of a Donor – heterologinė inseminacija]” (Christian Ethics. – Grand Rapids, 1989. – P. 187.). Evangelikai daug kur pritaria DV: „Heterologinis dirbtinis apvaisinimas prieštarauja santuokos vienybei, sutuoktinių orumui, tėvystės pašaukimui ir vaiko teisėms būti pradėtam ir gimti santuokoje” (II,2). Kai kurie protestantai, tokie kaip Gilbertas Meilaenderis savo skeptiškumą svetimos sėklos ar kiaušialąstės donorystei sieja su toliau einančiais klausimais: „Jeigu donorų gametos vartojamos ne poroje, medicina nebegydo vyro arba žmonos ligos, iš tikrųjų ‘gydomas’ poros troškimas turėti vaiką. Tačiau jeigu toks yra gydymo tikslas – tuomet argi reikėtų pasitenkinti tik vaiko sukūrimu? Kodėl nesukūrus tuo pat metu ir tokio vaiko, kuris įkūnytų ir pageidaujamas savybes?” (Bioethics. – Grand Rapids, 1996. – P. 16.)
Heterologinio apvaisinimo kritika apsiriboja ir katalikas H.-G. Gruberis: „Pagal krikščionišką įsitikinimą… formuojant bei ugdant naują žmogų reikalinga santuokos ir šeimos vienovė, genetinės bei socialinės motinystės ir tėvystės vienovės. Atsižvelgiant į tai, visos tiek kūniškos, tiek ir nekūniškos heterologinės inseminacijos formos, kai moters kiaušialąstė apvaisinama ne jos sutuoktinio sėkline ląstele, bet anoniminio spermos donoro, etikos požiūriu griežtai atmestinos kaip ir visos surogatinės motinystės formos” (Familie und christliche Ethik. – Darmstadt, 1995. – S. 133.). Oficiali Romos katalikų Bažnyčios pozicija yra žymiai kategoriškesnė ir apima ir homologinį metodą: „Reikia griežtai pasmerkti technines priemones, kuriomis, įsiterpiant svetimam (sėklą arba kiaušinėlį duodančiam, vaisių išnešiojančiam) asmeniui, iš sutuoktinių atimama bendra tėvystė… Pačių sutuoktinių vartojamos tos techninės priemonės (dirbtinis vyro sėklos įvedimas ir dirbtinis žmonos apvaisinimas) tikriausiai esti mažiau smerktinos, bet doriniu požiūriu vis tiek nepriimtinos” (KBK, §§ 2376–2377).
Apibendrinkime. IVF ir heterologinė inseminacija daugelio, homologinė inseminacija dalies krikščionių atmetama. Naujos techninės galimybės, tokios kaip ICSI dar nerado atgarsio teologinėje literatūroje ir reikalauja atsakymų.
Šaltinis: „Prizmė”, 2000/3
