Amerikos kosmoso agentūra NASA tyrė lėktuvų pilotų, kuriems tenka naktį skristi keliolika valandų be nutūpimo, budrumą. Natūralu, kad per tokius skrydžius pilotų reakcija po kurio laiko sulėtėja. Į kokią nors naują situaciją jie jau pradeda atsakyti ne iš karto, o kaip sulėtintame filme.
Paaiškėjo ir to grėsmingo reiškinio priežastis. Pasirodo, juos ištinka vadinamasis mikromiegas. Jis trunka vos tris-aštuonias sekundes, dažniausiai žmogui būnant atvertomis akimis ir pačiam to nepastebint. Bet reakcija ir galimybė susikaupti per tas sekundes dingsta, nes žmogus miega.
Tada NASA gydytojai paprašė kelių tarp Amerikos ir Europos skraidančių lėktuvų įgulų leisti vienam, paskui kitam pilotui ramioje orlaivio vietoje pamiegoti 40 minučių. Aparatūra parodė, kad jie miegojo tik 26 minutes. Kitų lėktuvų pilotai tokios galimybės neturėjo. Baigiantis skrydžiui ir likus pusantros valandos iki nusileidimo – tai sunkiausias lėktuvų valdymo manevras – aparatūra buvo tiriami ir vieni, ir kiti lakūnai.
Pasirodė, kad pilotus, kuriems nebuvo suteikta galimybė pamiegoti, per tas sunkias pusantros valandos, kol orlaivis artėjo prie žemės, mikromiegas ištikdavo vidutiniškai 22 kartus. Maždaug kas keturias minutes. Prisipažinsiu – pašiurpau. O štai lakūnų, kuriems buvo leista pasnūduriuoti, mikromiegas neištiko nė karto. Jie jautėsi budrūs ir geros nuotaikos.
Galbūt kuris nors skaitytojas gūžtelėjo pečiais: „Tokiame rimtame laikraštyje žmogus rašo apie miegą!” Bet kas gali būti svarbiau, ponai, už dalyką, kuris liečia mus visus be išimties, o jeigu kalbame apie pilotų darbą – mūsų gyvybes? Pilotų poilsis buvo sureguliuotas. Tačiau kas pasirūpins mumis, jei ne patys? Informuoju: toliau pažengusiose šalyse trumpas miegas dieną jau pradedamas pripažinti, nelaikomas nei senatvės požymiu, nei išglebimu.
Billas Clintonas, buvęs Jungtinių Valstijų prezidentas, neseniai per iškilmingą Martino Lutherio Kingo minėjimą užmigo sėdėdamas prieš televizijos kameras, visos šalies akivaizdoje. Jis ramiai paaiškino žurnalistams, kad negali normaliai veikti, jei dieną nors dešimt minučių nepamiega.
Vieni medikai teigia, jog dieną norisi pamiegoti galbūt todėl, kad buvo persivalgyta arba naktį blogai miegota. Tačiau dauguma tyrinėtojų tvirtina, kad snūstelėti dieną būtina taip pat, kaip judėti ar tinkamai maitintis. Geriausias laikas – po vidudienio, tarp pirmos ir trečios valandos. Tuo metu hormonų lygis ir kūno temperatūra krenta, organizmo veikla sulėtėja, tampa sunku susikaupti. Koks ten darbas…
Žinoma, galima kovoti su savo biologiniu ritmu. Prisigerti kavos. Tačiau tyrimai rodo, kad 15 minučių miego duoda tiek pat energijos, kiek 10 stiklinių kavos. Ir daug sveikiau. Prašviesėja galva, pagerėja nuotaika. Viduržemio jūros tautos, jų miestų gyventojai ir artojai jau tūkstančius metų daro tokį poilsį, ispaniškai vadinamą siesta, ir negali be jo gyventi. Mūsų organizmas toks pat kaip jų.
Tačiau, pasakysite, ne kiekvienas yra pats sau šeimininkas. Ne kiekvienas gali sėsti į fotelį ar palinkti ant sofos ir pusvalandį pūsti į ūsą. Todėl ir kalbame apie tai. Ateis laikas (kai kur jau atėjo) ir vadovai supras, kad darbuotojo darbo metu pamiegotas pusvalandis – ne firmos prarastas, o jos laimėtas pusvalandis.
Žmogus, kuris nekovoja su natūraliu savo organizmo ritmu, o ramiai pamiega, paskui dirba greičiau ir geriau. Atsiranda kūrybinių jėgų. Nes miegant smegenys jam gali pasufleruoti ilgai varginusios problemos sprendimus. Ir akys tampa žvalesnės – tai ypač svarbu vairuotojams. Pagerėja atmintis – svarbu studentams. Širdis laiminga. Britų tyrimai rodo: kai žmogus pradeda grimzti į siestą, sulėtėja jo pulsas, sumažėja kraujospūdis. Ištyrus Graikijos gyventojus paaiškėjo, kad tuos, kurie laikosi siestos, infarktas ištinka 37 proc. rečiau.
Bet yra pora taisyklių. Niekada nepradėkite siestos vėliau negu trečią po pietų. Rezultatas bus priešingas – siesta taps miegu, apsunksite. Ir nereikia ilgiau nei pusvalandžio. Net nebūtina užmigti – pasnūduriavimas irgi įkrauna akumuliatorius. Prancūzijos sveikatos apsaugos ministerija jau parengė instrukciją, kuri įpareigoja visas šalies įstaigas ir įmones parengti sąlygas miego pertraukoms įvesti, nes pastebėjo, kad ir tarnautojai, ir darbininkai, net parlamentarai ir ministrai dieną bent vogčiomis ketvirtį valandos vis tiek pasnūduriuoja. Dideliam fotožurnalistų džiaugsmui. Jeigu kas Lietuvoje pasiūlytų tokį įstatymą, būtų sudegintas ant laužo kaip Giordano Bruno.
Lietuvoje mėgstame plėšytis ir versti plėšytis, dirbti iki nukritimo, o paskui, apgraibom atsikėlę ir apsiblausę, varyti toliau. Dar daugiau – mėgstame vaizduoti, kad plėšomės.
