Diskutuojant apie šeimą ir šeimos politiką bene daugiausiai ginčų sulaukia klausimas, susijęs su skyrybomis.
Tačiau prieš svarstant, kaip užkirsti joms kelią, reikėtų išsiaiškinti, ar jos iš tiesų tokios dažnos, kaip teigiama. Anot Demografinių tyrimų instituto sociologės Aušros Maslauskaitės, tai nėra taip paprasta, kaip atrodytų. Kita vertus, nors dabartiniai skaičiai kiek „pagražinti”, tendencijos nieko gera nežada.
Skyrybos prognozuojamos maždaug pusei susituokusių porų
Anot sociologės Aušros Maslauskaitės, skyrybos yra dabarties šeimos realybė, suformuota nūdienai būdingų kultūrinių, teisinių, socialinių bei ekonominių sąlygų, todėl šis reiškinys, nors ir skirtingu mastu, būdingas visoms modernioms išsivysčiusioms visuomenėms.
„Pripažįstant negatyvias didžiosios dalies skyrybų pasekmes visoms į jas įtrauktoms pusėms bei visuomenei, į skyrybas žvelgiama kaip į vieną iš svarbiausių indikatorių, leidžiančių vertinti šeimų būklę ir gerovę. Todėl suprantama, kad diskusijose apie šeimą ar šeimos politikos kryptis skyrybų tema dažniausiai suskamba kaip viena svarbiausių. Ją eksploatuoja politikai, žiniasklaida, mokslas ir plačioji visuomenė”, – teigia sociologė Demografinių tyrimų centro leidinyje „Demografija ir mes”.
Anot jos, į iš pirmo žvilgsnio paprastą klausimą apie tai, kaip dažnai įvyksta skyrybos, dažnai atsakoma klaidingai, dėl to neretai diskusijos įklimpsta.
Dažniausiai viešumoje girdimas skyrybų lygio vertinimas skamba maždaug taip: „Lietuvoje 100 santuokų tenka 45 skyrybos, vadinasi, iš 100 susituokusių neišsiskirs tik maždaug 55 poros”. Prieš kelerius metus šio tipo vertinimai skambėjo dar labiau pesimistiškai – teigta, kad iš 100 santuokų išyra apie 60. Remtasi statistikų skelbiamu ištuokų skaičiaus100 santuokų rodikliu, kuris 2009 m. buvo 45,1, o štai 2004 m. – 57,5, 2001-aisiais – net 69,9.
„Deja, tenka pripažinti, kad interpretatoriai iš esmės klaidingai supranta šį rodiklį ir dažnai nepagrįstai kelia visuomenėje moralinę paniką. Šis rodiklis parodo tik santykį tarp atitinkamais metais registruotų ištuokų ir santuokų. Vadinasi, santykį tarp dviejų skirtingų populiacijų – išsiskyrusiųjų, kurių santuokos buvo sudarytos įvairiais periodais praeityje, ir susituokusiųjų „dabar”, t. y. atitinkamais metais. Taigi šis rodiklis tikrai nerodo, kiek santuokų, sudarytų skirtingais praeities periodais, iširo atitinkamais metais. Jis greičiau jau atskleidžia, kaip aktyviai registruojami civiliniai ištuokos ir santuokos įvykiai. Dar daugiau, jis priklausomas nuo santuokų skaičiaus”, – rašo autorė.
Sociologės teigimu, net ir esant tam pačiam skyrybų skaičiui, bet mažėjant santuokų – rodiklis didės. Taigi naudotis šiuo rodikliu siekiant įvertinti, kaip dažnai išyra santuokos, nederėtų.
Mažiau tuokiamasi – rečiau skiriamasi
Kitas populiarus rodiklis – ištuokų skaičius 1000 gyventojų, kitaip dar vadinamas grubiuoju skyrybų rodikliu. Tai vienas plačiausiai naudojamų rodiklių, o didžiausias jo pranašumas yra tas, kad jis leidžia vertinti bendriausias skyrybų tendencijas. Lietuvoje pagal šį rodiklį 2009 m. 1000 gyventojų teko 2,8 skyrybų. Šis rodiklis labai staigiai išaugo tarp 1965 ir 1970 m., kai Lietuvoje keitėsi teisinė skyrybų reglamentavimo tvarka. Vėliau beveik nesikeitęs šis rodiklis išliko stabilus iki sovietmečio pabaigos, labai smarkiai išaugo praėjusio amžiaus 10-to dešimtmečio pradžioje, o apie 1994-1995 m. pasiekė sovietinio periodo lygį.
„Grubusis skyrybų rodiklis, nurodantis miesto gyventojų skyrybas, visada buvo aukštesnis nei nurodantis skyrybas kaime, tačiau žvelgiant statistiką susidarytų įspūdis, kad Lietuvoje pastaruoju metu fiksuojama reikšminga tendencija – skyrybų lygis mieste ir kaime suvienodėjo. Tačiau čia ir atsiskleidžia šio rodiklio ribotumai. Jis jautrus gyventojų struktūros pokyčiams. Juk pagal šį rodiklį skyrybos skaičiuojamos įtraukiant visą populiaciją – ir vaikus, ir vienišus pagyvenusius žmones, kuriems nėra rizikos patirti ištuoką. Net jei skyrybų tendencijos išlieka nepakitusios, bet kinta gyventojų sudėtis pagal amžių, lytį ir kitus požymius ar kinta gyventojų skaičius, keičiasi ir rodiklio reikšmė. Tikėtina, kad būtent tai vyksta ir stebint šio rodiklio dinamiką Lietuvos kaime.
Grubusis skyrybų rodiklis nėra geras ir norint lyginti įvairių šalių situaciją. Antai pagal šį rodiklį 2009 m. Lietuva, kaip skelbia „Eurostat”, kartu su Belgija, Čekija, Danija, kuriose jis svyruoja nuo 2,7 iki 3, ES užima lyderės pozicijas. Mažiausias jis Airijoje, Italijoje, Slovėnijoje, Graikijoje, kur neviršija 1,2, o Maltoje – 0. Tačiau šio rodiklio dydis įvairiose šalyse priklauso ir nuo šeimos transformacijos etapo. Kuo didesnę suaugusiųjų dalį sudaro nesusituokę ar kuo daugiau gyvena kohabitacijoje, tuo mažesnis bus grubusis skyrybų rodiklis. Jei nesituokiama, tai ir neišsituokiama. Ir kuo vėliau tuokiamasi, tuo šis skyrybų rodiklis yra mažesnis. Lietuvoje tuokiamasi anksčiausiai, taigi santuokų rodikliai iki šiol yra vieni iš aukščiausių ES”, – aiškino A. Maslauskaitė.
Anot jos, grubusis skyrybų rodiklis įvairiose šalyse priklauso ir nuo skyrybų įstatymų. Nemaža šalių, kuriose skyrybos galimos tik sutuoktiniams atskirai nugyvenus tam tikrą laiką. Kai kurios šalys, numatančios po ištuokų tolesnį šeimos narių išlaikymą (įskaitant ir buvusią sutuoktinę), realias sutuoktinių skyrybas paverčia latentinėmis. Maltoje iki šiol oficialios skyrybos apskritai draudžiamos (šiuo metu skyrybų įstatymas, kuriam 2011 m. gegužės mėnesį pritarė referendumas, dar tik svarstomas parlamente), tad ir šis skyrybų rodiklis nulinis.
Pagal suminį ištuokų rodiklį iširs 39 proc. santuokų
Lietuvos statistikos departamentas skelbia suminį ištuokų rodiklį, kuris, sociologės manymu, susilaukia nepelnytai mažai dėmesio. Būtent šis rodiklis leidžia įvertinti skyrybų tikimybę darant prielaidą, kad santuokų trukmės tendencijos nesikeis.
„Šis rodiklis yra indeksas, skaičiuojamas nuo visų atitinkamais metais įvykusių skyrybų, ir dažniausiai žvelgiama 40 metų į praeitį (po 40 santuokos metų skyrybų tikimybė labai sumažėja). Pavyzdžiui, 2009 m. šis rodiklis skaičiuojamas taip: prie santykio tarp 1970 m. registruotų, bet 2009 m. iširusių santuokų ir visų 1970 m. registruotų santuokų pridedamas santykis tarp 1971 m. registruotų, bet 2009 m. iširusių santuokų ir visų 1971 m. registruotų santuokų ir t. t.
2009 m. Lietuvoje suminis ištuokų rodiklis buvo 0,39, vadinasi, esant toms pačioms santuokų trukmės tendencijoms, iširs 39 proc. santuokų. Šis rodiklis nuo 1970 iki 1980 m. staigiai augo ir pakilo nuo 22 iki 32 proc. Kitą dešimtmetį jis buvo stabilus, tačiau labai šoktelėjo 1991 m., vėliau pasiekė sovietiniam periodui būdingą lygį, o nuo 1995 m. vėl nuosekliai augo ir 2007 m. siekė 48 proc. Pastaraisiais metais jis šiek tiek mažėja ir grįžta į 2000 m. lygį (apie 38 proc.)”, – aiškino apžvalgos autorė.
Taigi lygindami grubųjį ir suminį skyrybų rodiklį, anot sociologės, pamatysime iš esmės skirtingą skyrybų dinamiką per pastaruosius du dešimtmečius. Pagal grubųjį rodiklį bendras skyrybų skaičius nuo 1995 m. beveik nesikeitė, o suminis skyrybų rodiklis rodo, kad skyrybų augo.
Skyrybų augimo modelis įgauna pagreitį
Dar vienas būdas vertinti skyrybų lygį – nustatyti, kokia dalis kiekvienos santuokinės kohortos (santuokos, sudarytos tam tikrais metais ar periodu) santuokų baigėsi skyrybomis. Galimybę Lietuvoje atlikti tokią analizę suteikė Kartų ir lyčių tyrimas. Atliekant analizę nagrinėtos tik tos pirmosios santuokos, kurios prasidėjo ne nuo kohabitacijos.
„Rezultatai rodo, jog 20-ojo santuokos jubiliejaus nesulaukė skirtinga dalis įvairiais dešimtmečiais sudarytų santuokų. Kuo jaunesnė santuokinė kohorta, tuo pasiekiamas vis aukštesnis skyrybų lygis. Antai iš santuokų, sudarytų 20-to amžiaus septintą ir aštuntą dešimtmetį, 20-ojo santuokos jubiliejaus nesulaukė atitinkamai 9 ir 14 proc. santuokų, o iš devintame dešimtmetyje sukurtų – 23 proc., t. y. beveik kas ketvirta santuoka. Labai tikėtina, jog dar didesnė dalis minėto jubiliejaus nesulauks iš 1990-1999 m. sukurtų santuokų, nes jų skyrybų lygis vos po 12 santuokos metų jau yra pasiekęs 20 proc. ribą”, – teigė A. Maslauskaitė.
Anot sociologės, būtent 1980-1989 m. santuokinė kohorta pakeitė buvusį nuosaikesnį skyrybų skaičiaus augimo modelį ir tikėtina, kad šis modelis įgaus dar didesnį augimo tempą santuokų, sudarytų paskutinį 20-to amžiaus dešimtmetį, istorijose.
