Seniai su juo bešnekame vien apie darbą. Tarsi nuo sėkmės darbe priklausytų viskas – laimė, savęs vertė. Gyvena su sena motina, su kuria beveik nesikalba, draugės neturi apie penkerius metus ir tarsi nelaukia. Artimiausias žmogus – tėvas, pašventęs gyvenimą mokslui, jau miręs. Artimuosius pakeičia įsivaizduojama visuomenė. Šiandien jis nuleidęs galvą, tarsi susigėdęs.
„Prieš savaitę mane aplankė žurnalistai. Pirmą kartą gyvenime apie mane sugalvojo parašyti straipsnį – kaip įdomiai gyvenu, iš kur semiu įkvėpimą darbui. Aš apsidžiaugiau tarsi gavęs medalį, susitvarkiau namus, pasipuošiau ir iškilmingai laukiau.
Sutartu laiku pasirodė dvi žmogystos – atrodė užvaikytos, skubančios, neturėjo laiko net pasivaišinti kava. Viena nufotografavusi iš karto pabėgo, kita liko pasikalbėti. Kadangi buvau įkvėptas, norėjau labai daug pasakyti, klojau viską drąsiai ir iš širdies. Mane kiek trikdė užguita ir klastinga žurnalistės laikysena, bet nutariau neimti į galvą. Į galą ji visai suįžūlėjo, pradėjo skųstis, kad nuolat turi klausyti kitų, užuot rašiusi apie savo gyvenimą ir kad bjaurūs pašnekovai nesigėdija prašyti parašyto straipsnio ir jį po to taisinėja.
Jai išėjus liko nemalonus jausmas, tarsi suvalgius pagedusį maistą. Po savaitės sulaukiau tokio pat skuboto skambučio, man atsiuntė straipsnio juodraštį, kurį reikalavo peržiūrėti ir tuoj pats atsiųsti atgal. Pažiūrėjau ir nustėrau. Gal dėl to ir nepaprieštaravau. Mintys tai mano. Tai yra man priklausė atskiri žodžių junginiai. Bet iš mozaikos visiškai dingusi esmė. Rašo, kad mano šeimoje baisios problemos, kad vengiu kolegų, kitų dalykų net neminėsiu – gėda. Kada aš taip galėjau pasakyti? Kodėl aš taip pasakiau?
Mane apėmė baimė: juoda ir milžiniška. Pajutau, kad dangus griūna ir gėda žiūrėti į žmones gatvėje. Beprotis šalia normalių žmonių, be teisių, be orumo. Jaučiausi kaip po skaitovų konkurso šeštoje klasėje – sakydamas eilėraštį taip drebėjau, kad baigus mokytoja man pasakė: „gal tu geriau nebeik į konkursus”. Atsiguliau į lovą ir išmiegojau 12 valandų, darbą pramiegojau. Po to ir iš viso į jį nebėjau. Lėtai vaikščiojau gatvėmis ir stebėjau visus ligonio žvilgsniu. Galvojau – štai, visi kažkur skuba, kažkam reikalingi, visi normalūs, o aš – ne. Nusipirkau vitaminų, o tada pajutau, kaip visai sumažėjau, todėl net už mašinos stovėjimą nebemokėjau.
Dėl to man ir baisu išlįsti į viešumą, dėl to man baisu jausti, net galvoti baisu ir aš kažkaip nieko nebegalvoju. Susivyniokime į gražius popierėlius, nurykime savo žodžius, palikime tik tai kas visiems priimtina. Kodėl visuomenė tokia negailestinga žmogui? „O todėl kad reikia gyventi ne su visuomene, o su giminėmis”, – girdžiu galvoje mamos balsą. „Bet jei kažką padariau, vertėtų parodyti kitiems?” „Lietuvoje knibžda visokių žmogelių, žmogeliūkščių. Kuo garsiau kalbėsi, tuo daugiau priešų atsiras. Geriau būk kaip muilas”, – atsako balsai.”
– Ar kas nors skaitė tą straipsnį?
– Nežinau, bent jau nesakė. Bet vis tiek gali perskaityti.
– O kodėl tu nepasiuntei tos žurnalistės ir straipsnio velniop?
– Nežinau. Man baisu. Pyktis tarsi po keliais vatos sluoksniais, labai baisu.
Kiek kartų tai, ką pasakėme buvo suprasta netiksliai, t. y. taip, kaip norėjo klausytojas? Kodėl mes jo nepatikslinome? Kiek kartų atrodė, kad visi sužinos apie mūsų silpnąsias vietas ir tyčiosis? Kiek kartų mūsų iniciatyva yra užgesusi dėl blogo vertinimo? Juk skauda net tada, kai remdamasis taisyklėmis gali apginti savo darbą. O ką daryti kūrybos žmogui, kurio darbe nuoširdumo daug, o taisyklių mažai? Žiniasklaidos peilis aštrus. Apsinuoginus neatsargus prisilietimas paliečia gyvą mėsą.Vėl turėjome ką analizuoti. Naivus pasitikėjimas, kapituliacija, regresas ir galiausiai – paranoja.
Dabar reikia viską atsukti atgal – kol stiprūs jausmai nepasislėpė. Jei neištiesi pagalbos rankos, baimė paliks randą, noras dirbti nusilps. Reikia grąžinti pasitikėjimą pasauliu, pagalvoti, kaip įgyti apdairumo.
Psichologė Genovaitė Petronienė
