Ditel

Laipteliu aukščiau už kitus…

Kas sieja pramuštgalvišką vairavimą gatvėse ir garsių firmų drabužių pirkimą, patyčias mokykloje ir tėvo didžiavimąsi sulaukus pirmagimio sūnaus? Ar tikrai „traukimas per dantį” yra toks nekaltas dalykas, o kito žmogaus pertraukinėjimas šnekant tik mandagumo stoka?

Pranašumas – gerai žinomas, tačiau kartu ir mažai pažintas tarpusavio santykių aspektas, dažnai bendravimą nuspalvinantis tamsiomis spalvomis. Atkreipus dėmesį į pranašumo demonstravimo signalus, supratus tokio elgesio priežastis ir pasekmes galima daug paprasčiau valdyti įtemptas situacijas.

Poreikį pranokti kitus galima sieti su evoliucijos teorija ir instinktų tenkinimu. Tyrimais įrodyta, kad kuo individo statusas grupėje aukštesnis, tuo didesnis jo poreikių spektras patenkinamas: jis gauna daugiau ir skanesnio maisto, turi daugiau seksualinių partnerių, mažiau atlieka nepatrauklios veiklos, daugiau ilsisi. Tai savo ruožtu užtikrina, kad iškilus pavojui jis turės daugiau jėgų, sėkmingiau kovos su iškilusiomis kliūtimis ir įgis dar aukštesnį statusą grupėje.

Kita svarbi pranašumo siekimo prielaida – socialinis lyginimas. Net sunku suskaičiuoti, kiek kartų per dieną mes sąmoningai ar nesąmoningai lyginame save su kitais: kiek esame geresni, gražesni, greitesni, lieknesni, turtingesni ir t. t. Deja, kartais šis lyginimas būna ne mūsų naudai. Tada ieškome būdų, kaip reabilituoti savąjį Ego. Dažnai tai daroma ieškant kitų sričių, kuriomis asmuo galėtų pasipuikuoti. „Gal aš nesu baigęs geriausio universiteto, bet galiu pasisamdyti protingesnius už save, kad jie man dirbtų.” Arba: „Gal ir nesu grožio etalonas, bet esu toks stiprus, kad niekas nedrįsta prie manęs kabinėtis.”

Kova dėl statuso ir socialinis lyginimas nevisiškai apibūdina pranašumo siekimą. Kai siekiame tobulumo kokioje nors srityje, pavyzdžiui, profesionaliai sportuojame vardan čempiono titulo, galime kalbėti ir apie pasiekimų motyvaciją. T. y. už šių veiksmų slypi pagrindinis motyvas – įrodyti sau, kad galiu. Norint tam tikrą elgesį įvardyti kaip pranašumo demonstravimą reikalingi kiti žmonės – dalyviai arba stebėtojai. Nelaimių keliuose, kurios įvyksta dėl viršyto saugaus greičio, statistika rodo, kad dažniausiai vairuotojai automobiliuose būna ne vieni. Labai tikėtina, kad tarp daugybės rizikingo vairavimo priežasčių galimas ir noras pasirodyti prieš kitus.

Pranašumo siekimo motyvai nagrinėjami garsioje Alfredo Adlerio asmenybės koncepcijoje. Anot individualios psichologijos pradininko, vystymasis – tai judėjimas iš blogesnės kokybės į aukštesnę. Silpnumo, nemokšiškumo jausmai yra natūrali žmogaus būsena, nes mes savo gyvenimą pradedame kaip silpnos būtybės. Šie jausmai yra bet kokio elgesio pagerėjimo priežastis ir verčia tobulėti.

Pranašumo siekimas glaudžiai susisijęs su asmens socializacija, socialinio intereso išugdymu. Socialinis interesas – tai rūpinimasis kitais asmenimis ir domėjimasis jų gerove. Šis interesas yra įgimtas, tačiau per silpnas, kad galėtų rutuliotis pats savaime. Išugdytas socialinis interesas yra asmens brandos požymis, užtikrinantis ne tik individo, bet ir asmenybės tobulėjimą. Toks asmuo sugeba užmegzti ir palaikyti draugiškus, nuoširdžius, meile ir savitarpio pasitikėjimu grindžiamus santykius, priimti sprendimus ir už juos atsakyti, pozityviai žvelgia į pasaulį, pasitiki savo jėgomis. Esant brandžiai žmogaus būčiai pranašumo siekimas ir socialinis interesas yra tiesiogiai susiję ir tarp jų vyrauja pusiausvyra.

Pranašumo siekimas būdingas visiems žmonėms, skiriasi tik jo formos. Kai kada jis pasireiškia per elgesį, manieras, kai kada – per lūkesčius ar reikalavimus.

Pasirinkta pranašumo demonstravimo forma priklauso nuo situacijos, tikslų ir žmogaus, su kuriuo bendraujama. Tėvas, norėdamas parodyti kitiems šeimos nariams, kas yra šeimos galva, gali pabarti sūnų už neatliktą darbą. Tačiau darbe tokia priemonė bus netinkama.

Įsakinėjantis, grasinantis, kritikuojantis ar kaltinantis asmuo visuomet kalba iš pranašesniojo pozicijos. Manau, niekam nekils abejonių, kieno rankose įtakos svertai, išgirdus tokią kalbą: „Jūs dirbote skubotai ir privėlėte klaidų. Dėl jūsų kaltės stringa mano darbas. Reikalauju, kad klaidos būtų ištaisytos iki rytojaus ryto. Jei to nepadarysite, neskirsiu premijos už šį mėnesį.”

O ar susimąstėte, kodėl taip audringai suaugusieji reaguoja į savo tėvų patarimus elgtis vienaip ar kitaip, nors niekas tų patarimų neprašo? Dalijimasis patarimais, gyvenimiška patirtimi gali būti ne tik noras apsaugoti savo vaikus nuo galimų klaidų, bet ir pranašumo demonstravimas: „Juk aš geriau žinau!”

Girdamiesi kitiems taip pat demonstruojame savo pranašumą. Girtis galima būtais ir nebūtais dalykais – niekas to nepatikrins. Tačiau klausytojui tikrai padarys įspūdį kalbančiojo pažįstamųjų ratas ar turimos galimybės, pavyzdžiui: „Aš pietavau su pačiu įmonės prezidentu ir jis man pasiūlė geresnes sutarties sąlygas, o koncertinės suknelės pasiuvimas kainavo daugiau, nei buvo gauta pajamų už parduotus bilietus.” Prisiminkite auksinę bendravimo taisyklę – nesvarbu, ką aš sakau, svarbu tai, kaip klausytojas mane suprato. Juk gali būti taip, kad, užuot nustebęs dėl to, kokia brangi suknelė, klausytojas pamanys, jog ši atlikėja neverta dėmesio, nes niekas nevaikšto į jos koncertus.

dr. Irena Žukauskaitė



Maksimalietis

TAIP PAT SKAITYKITE