” Mano pusseserės šeima vasarą neteko dukrytės. Ta netikėta mirtis sukrėtė visą giminę. Pusseserė man kaip tikra sesuo, mudvi labai artimos nuo vaikystės, per visas laidotuves buvau šalia, išgyvenau tokį pat didžiulį skausmą. Jau praėjo du mėnesiai, o mano sesė vis tokia pat, kaip per laidotuves — rengiasi juodai, verkia, kilnodama dukros drabužėlius.
Bandžiau su ja kalbėti, kad turi dar vieną dukrą, kuria privalo rūpintis, kuriai yra reikalinga, bet mano žodžiai jos nepasiekia. Jos vyras irgi pasimetęs, man atrodo, kad jam per sunku namuose būti. Kai nuvažiuoju aplankyti, jis vis darbe. Neramu dėl jų šeimos, bet nežinau, kaip padėti. Gal galėtumėte ką patarti?”
Dėkoju Jums už laišką, kuriame dalijatės savo nerimu. Tai, apie ką rašote, vienaip ar kitaip pažįstama visiems. Kiekvienas iš mūsų skirtingu metu, bet neišvengiamai susiduriame su mirtimi. Miršta mūsų artimieji, draugai, giminaičiai. Tie, kurie mums labai reikalingi ir brangūs, kurie, mūsų manymu, dar turėjo ilgai gyventi. Apie vaikų mirtį dažnai girdime sakant, kad „tėvai neturėtų laidoti vaikų”, bet mirtis, deja, nepaklūsta logikai ar taisyklėms.
Suprantu, kad pusseserės būsena kelia Jums užuojautą ir esate sutrikusi — kas su ja darosi, kažkas keisto& Norėtumėte suprasti, padėti jai ir jos šeimai.
Netekties išgyvenimą psichologai dažnai vadina dvasiniu darbu. Tuos pačius darbus kiekvienas dirbame šiek tiek skirtingai, skirtingu tempu ir baigiame skirtingais galutiniais rezultatais.
Gedėjimo „darbe” yra tam tikrų emocinių dėsningumų, bendrų visiems žmonėms. Pradinis etapas — jausminis šokas, kai emocijų tarsi nėra, vėliau kyla intensyvus mirties fakto neigimas, bandant gyventi taip, tarsi nieko nebūtų įvykę. Trečiasis etapas — pykčio išgyvenimas, po jo pereiname į liūdesio periodą. Ir tik po to galime iš tikrųjų suvokti netektį ir įprasminti ją.
Jūsų pusseserės elgesys rodo jos sieloje vykstančią sumaištį tarp mirties neigimo ir liūdėjimo. Tai sunkus procesas jai pačiai, sunkus šalia esančiam vyrui ir kitiems artimiesiems. Norėtųsi ją ir save kuo greičiau išvaduoti iš to sunkumo. Deja& Jį pagreitinti nelabai įmanoma. Kai iš pačių geriausių paskatų bandote ištraukti giminaitę iš jos liūdesio, grąžinti prie pareigų, būtinybės rūpintis kita dukra, sulaukiate atsakomosios reakcijos — ji užsidaro savyje.
Kaip ir kuo galime padėti artimam žmogui, išgyvenančiam netektį — dažnai klausiame savęs. Paguoda būtų susilieti su kito jausmais ir juos suprasti. Būti su liūdinčiu, verkiančiu, išgyvenančiu skausmą. Neskubėkime užpildyti tylą ir tuštumą nei savo žodžiais, nei veiksmais, nei kitais žmonėmis. Kurį laiką ta tuštuma yra natūrali — juk mirė brangus žmogus. Bet jei matome, jog gedintysis tuose pačiuose jausmuose lyg įstrigęs, tikrai verta susirūpinti. Šiuo atveju Jūsų nerimas nėra visai be pagrindo.
Suprantamas ir Jūsų nerimas dėl pusseserės vyresniosios dukros. Ji šiuo metu ir gedi sesers, ir gali jaustis mamos bei tėčio apleista, atstumta, nes tėvai dėl savo sunkių išgyvenimų nepajėgūs pakankamai ja pasirūpinti, emociškai palaikyti.
Pabaigai norėčiau pasakyti: nesiimkite to, ko negalite pakelti. Rūpestį galite parodyti, ir pasiūlydama specialisto pagalbą. Manau, kad psichologinė pagalba Jūsų aprašytu atveju būtina visai šeimai, kiekvienam jos nariui. Tikrai nuveiktumėte gerą darbą, tiesiai, atvirai apie tai pasikalbėdama su pussesere ir jos vyru.
