„Porą metų draugauju su vaikinu. Mylime vienas kitą. Jis siūlo gyventi kartu, tuoktis, o aš atidėlioju sprendimą. Gal ir juokingai skamba, bet bijau šeimos. Mano tėvai girtavo, namuose prisižiūrėjau visko(…), ir tai mane tebepersekioja. Atrodo, kad nesugebėsiu gyventi normalioje šeimoje, nors labai norėčiau. Ką galėtumėte patarti tokiems žmonėms, kaip aš?”
Santykį tarp mūsų dabarties ir praeities sunku išreikšti kokia nors paprasta formule. Viena vertus, tai, ką patyrėme vaikystėje, įtakoja mūsų tolimesnį gyvenimą, kita vertus, ši įtaka nėra absoliuti.
Girtaujančių tėvų vaikai išgyvena įvairių skausmingų patirčių: apleistumą, meilės ir palaikymo trūkumą, emocinį ar fizinį smurtą, gėdą ir kaltę už savo tėvus. Šios patirtys gali įtakoti tiek savęs suvokimą, tiek ir santykius su kitais žmonėmis. Užaugę tokie vaikai gali būti nedrąsesni, drovesni, ne tokie ryžtingi ar pasitikintys savo jėgomis, nesijaučia saugūs, dėl to jiems gali būti sunkiau pritapti ir išlaikyti santykius.
Rašote, kad bijote šeimos, ir tai visai suprantama, nes šeima Jums asocijuojasi su matytais ir išgyventais vaizdais. Tikiu, kad ne kartą sau esate pasakiusi „aš nenoriu taip gyventi, niekada taip nesielgsiu”, tačiau, neturėdama modelio, kaip tinkamai reikšti emocijas, kaip spręsti konfliktus nežeidžiant kito žmogaus, galite jaustis lyg „prikaustyta” prie savo praeities, ir tai gąsdina.
Bet juk Jūsų gyvenimą įtakoja ir santykiai su daugeliu kitų žmonių — broliais, seserimis, bendraamžiais, draugais, seneliais ar giminaičiais, kurie gyveno kitaip, nei Jūsų tėvai. O svarbiausia — gyvenimo būdas labai priklauso nuo Jūsų pačios — požiūrio, pastangų susikurti tokį gyvenimą, kokio pati siekiate.
Išsiaiškinusi ir supratusi, kokią įtaką galėjo turėti praeitis, suvokusi, kas neleidžia keistis ir siekti tikslų, kurie atrodo svarbūs, ir kokie elgesio stereotipai trukdo santykiuose su svarbiais Jums žmonėmis, turėtumėte mėginti „atsisveikinti” su skausminga savo patirtimi.
Tai reikštų ne užmarštį, o susitaikymą su tuo, ko jau negalite pakeisti. Svarbiausia nenuvertinti savo jausmų ir neįstrigti senose nuoskaudose ar amžiname klausime „kodėl man taip nepasisekė”, į kurį neįmanoma rasti atsakymo.
Daugybės dalykų, kuriuos kiti Jūsų bendraamžiai galbūt įgijo ar išmoko vaikystėje, Jūs galite išmokti dabar, sąmoningų pastangų dėka. Susigaudyti jausmuose, įvardyti juos žodžiais, klausytis kito žmogaus, rūpintis ir priimti rūpestį, vertinti save kaip asmenį, kaip moterį, yra išmokstama.
Nesakau, kad tai labai lengva. Geri dalykai veltui neįgyjami. Laimingas ar sėkmingas „gyvenimas šeimoje” nėra kažkas antgamtiško. Svarbu, kad pati sau nusibrėžtumėte, ko norite išmokti, ką pakeisti. Kuo konkretesnius tikslus sau iškelsite, tuo lengviau bus jų siekti.
Tinkamiausia psichologinės pagalbos forma Jūsų atveju būtų psichoterapijos grupė. Lietuvoje ir Šiauliuose jau daugelį metų ši pagalbos forma veikia įvairiose sveikatos priežiūros įstaigose. Norėčiau paskatinti ir padrąsinti Jus susirasti vieną iš jų ir pasinaudoti teikiamomis galimybėmis tam, kad savo gyvenimą padarytumėte laimingesnį.
