„Dirbu nedideliame moterų kolektyve. Mūsų bosas yra vyras. Nors visos darbuotojos darome beveik tą patį darbą, vadovas daug dažniau pastebi jaunesnes, joms padėkoja ar švelniai nurodo klaidas, jeigu kas nors ne taip. Manęs ir kolegės, su kuria dirbame jau beveik dvidešimt metų, jis lyg ir nepastebi, nors mudvi tikrai geriausiai darbą išmanome.
Daugelį „jauniklių” mes, „veteranės” , išmokėm darbo subtilybių, dar prieš tam pačiam vadovui į mūsų kolektyvą ateinant. Nemalonu, kai žmogus darbe elgiasi lyg kokiame baliuje, vertina žmones pagal prekinę išvaizdą. Stengiuosi neišsiduoti, kad toks elgesys mane žeidžia. O kaip tokioje situacijoje būtų tinkamiausia elgtis?”
Dėkoju už laišką. Darbe praleidžiame pakankamai daug laiko, netgi didesniąją dienos dalį. Tai, kaip klostosi mūsų darbo santykiai, kaip jaučiamės darbe, daugiau ar mažiau lemia mūsų bendra psichologinę savijautą, mūsų gyvenimo kokybę, todėl labai svarbu susivokti, kas ir kodėl mūsų netenkina, ką galime pakeisti.
Jūs gana trumpai aprašote situaciją darbovietėje. Jei teisingai suprantu, darbe gana dažnai pasijuntate lyg šokių vakare, kuriame populiarumo susilaukia moterys ar merginos, turinčios patrauklią išorę. Nesulaukdama deramo dėmesio iš tiesioginio viršininko, turbūt ne kartą pagalvojote: ” aišku, jam tik trumpi sijonai rūpi” , „va, ana pavartė akytes, ir vėl jis suokia” . Jūsų žodžiuose, kuriais apibūdinate kolektyvą, nemažai ironijos, ir iš jos galiu nujausti, kaip smarkiai Jus skaudina toks vadovo elgesys.
Darbo psichologijos specialistai sutiktų su Jūsų pozicija, slypinčia tarp eilučių: darbe svarbiausios turėtų būti profesinės žmonių savybės, jų gebėjimas atlikti užduotis.
Naivu būtų tikėtis, kad vadovas, vyras ar moteris, nejaustų asmeninių simpatijų atskiriems pavaldiniams. Svarbu, kad jis savo simpatijas įsisąmonintų ir nesivadovautų jomis, skirstydamas užduotis, atlyginimą, pagyrimus. Toks viršininko elgesys būtų jei ne idealus, tai labiausiai pageidautinas, gal jis garantuotų geresnę Jūsų savijautą.
Ar viskas, apie ką rašote, priklauso vien nuo vadovo? Gal pamėginkime paanalizuoti, kiek Jūsų savijauta, santykiai su bendradarbėmis ir tuo pačiu bosu priklauso nuo Jūsų pačios, ką į tuos santykius įnešate Jūs? Tik savo elgesį ir reagavimą galite keisti.
Pirmiausia norėčiau atkreipti dėmesį į Jūsų poziciją. Laukiate įvertinimo, jo nesulaukusi, įsiskaudinate ir slepiate nuoskaudas. Žiūrint Jūsų akimis, pagyrimas ar dėmesys yra lyg saldainiai, kuriuos Kalėdų senelis dalina vaikams. Suaugęs žmogus, o juo labiau brandi moteris, jau gali savo poreikiais pasirūpinti patys. Jeigu Jums svarbu būti pastebėtai ir įvertintai, gal verta paieškoti būdų, kaip atkreipti vadovo dėmesį.
Kaip Jums skambėtų mintis, jog įvertinimą galima pasiimti, išsiprašyti? Pavyzdžiui, kai vadovas giria kitą bendradarbę, paprašyti — „Oi, aš irgi labai norėčiau, kad ir mane pagirtumėte” , arba „Norėčiau, kad mano darbą pažiūrėtumėte, ar viskas čia gerai?” Kaip Jums tai atrodytų? Pernelyg žema, dviprasmiška, o gal žaisminga? Kokios tikėtumėtės vadovo reakcijos? Ar jis sugebėtų visai nepastebėti Jūsų?
Pabandykite šios situacijos įvairius variantus surežisuoti vaizduotėje, ir po to nuspręsti, ar liksite ties tuo, ką jau pažįstate — tyliu nepasitenkinimu, ar surizikuosite į savo darbo santykius įlieti naujų spalvų.
