Stresas, nuovargis, vaikai – ką kaltinti dėl celibato epidemijos tarp vedusių porų? O gal stinga geismo? Girdite, kaip apie tai šnabždamasi prie rytinės kavos puodelio, mokyklos vartų arba vakare su draugėmis.
Išgėrus kelis butelius vyno, tai aptariama per kviestinius pietus, kartu su nekilnojamojo turto kainomis ir siaubingai brangia vaiko priežiūra. Seksas ar, tiksliau, jo nebuvimas – karšta vidutinės klasės britų pokalbių tema. Regis, savimi patenkinti sutuoktiniai iš tikrųjų nėra tokie jau savimi patenkinti, kaip apsimeta.
Atsuka nugaras
Jau tapo įprasta susibūrus 30-40 metų žmonių grupei laidyti pastabas apie tai, kad jų gyvenime nėra sekso. Gal netgi juokais rungtis, kas ilgiausiai nepatiria šio džiaugsmo. „Kas dvi savaites? Tau velniškai sekasi!” – sakė mano draugas 40-metis advokatas.
Psichologė iš Niujorko Estera Perel nemano, kad toks badavimas juokingas. Jos knyga „Priverstinis poravimasis: seksualinis melas ir namų laimė” – sociologinis tyrimas, kurį papildo literatūrinės ir antropologinės nuorodos. Pernai Amerikos bestselerių sąrašuose ji užėmė pirmą vietą, o profesionalams iškėlė skubios pagalbos santuokai klausimą. Knyga, paantrašte „Sutaikant erotiką ir namų gyvenimą”, susižavėjo visi, pradedant Opra Vinfri ir baigiant intelektualiai reikliu žurnalu „New Yorker”. Dabar 48 metų dviejų vaikų motina – su mumis ir taria savo žodį.
„Jungtinėse Valstijose dabar labai rimtai svarstoma, kodėl poros nesimyli. Kalbama ne vien apie seksą. Kalbama apie tai, kas šiandien apskritai darosi sutuoktiniams, – sakė E.Perel. – Kodėl seksualinę laisvę turinti karta nebepajėgia išsaugoti seksualinio geismo?”
„Žmonės, į kuriuos norėčiau kreiptis, – ne tie, kurie priėjo ribą, nebemyli vienas kito. Tai – milijonai ilgalaikius santykius palaikančių ir vienas kitą mylinčių žmonių, iš kurių gyvenimo išnyko erotika.”
E.Perel nuomone, šis klausimas pernelyg svarbus, kad jį būtų galima svarstyti moteriškų žurnalų puslapiuose. Pasak jos, tai mūsų kultūros krizė, atspindinti šiandieninę santuokos instituto būklę.
Pernai Nacionalinės statistikos departamento išspausdinti skaičiai, parodę, kad Didžioji Britanija tapo „aseksualia” šalimi, patvirtina šį požiūrį: kas aštunta moteris, tarp kurių – ištekėjusios ir gyvenančios su partneriu, per pastaruosius metus nesimylėjo. Nepriklausomai nuo lyties kas dešimtas žmogus, sulaukęs 35 metų, neužsiima seksu. 40-44 metų šis skaičius siekia 12 procentų (vyrų – 9 procentai). Galbūt E.Perel teisi, sakydama, jog būtina blaiviau vertinti santuokos institutą.
Bent jau taip manoma Niujorke, kur perpildytos auditorijos gaudo kiekvieną jos žodį. Tarp klausytojų yra jaunų ir senų, vyrų ir moterų, trokštančių išgirsti jos receptą, kaip įveikti nepageidaujamą celibatą. Jie ateina išsiblaškyti.
Viską lemia atstumas
Išmintis byloja, kad bet kokią santykių problemą padeda išspręsti komunikacija: reikia suartėti, bendrauti, tiesiog kalbėtis, kalbėtis, kalbėtis… E.Perel šią mintį apverčia aukštyn kojomis. Malonų seksualinį poros gyvenimą lemia atstumas. Norint, kad jūsų miegamojo atmosfera taptų bent šiek tiek erotiškesnė, turi būti riba. Ji sako, kad meilei reikia artumo, o geismui to nereikia. Todėl kurį laiką pabūkite atskirai.
„Mes esame pakvaišę dėl šios didesnio artumo idėjos, tačiau ji ne visada suveikia. Ji tinka draugystei. Žinoma, puiku draugauti su savo partneriu, tačiau kaina, kurią už tai sumokėjome, – seksas, – sakė E.Perel. – Mano knygoje įvertinamas uždarumas – vyrams tai pažįstama. Būtent jie santykiuose dažnai stoja į tokią poziciją. Vyrams ypač artima tai, apie ką aš kalbu, jie tai ir stengiasi pasakyti, bet jaučia, kad jiems neleidžiama. Moterys taip pat patyrė šį palengvėjimą, nes, kad ir kokie laisvi būtume, moterims mažiau priimtina, kai meilė ir seksas at-siejami vienas nuo kito.”
E.Perel požiūris sukelia daug klausimų, kai kas ją vadina retrogradine. Tačiau nė vienas jos kolega psichologas nenuginčijo šio požiūrio. „Buvau įsitikinusi, kad sulauksiu reakcijos, ypač iš mano specialybės atstovų. Bet taip neatsitiko. Nenoriu menkinti ar diskredituoti artimų santykių būtinybės, tačiau yra ir kitų, tokių pat svarbių aspektų, kurie poros santykiams suteikia pasitenkinimo.”
„Noriu sukelti diskusiją, kodėl tiek daug porų nepasirengusios su tuo kovoti, kodėl jos linkusios tai neigti, nes esą pernelyg užsiėmusios ar patiria per daug streso. Visi pavargo. Tačiau esama ir kitų dalykų, kuriais reikia užsiimti. Kodėl tokios paklausios knygos, kaip seksualiniam gyvenimui suteikti pikantiškumo? Akivaizdu, jog šie receptai neveikia.”
E.Perel teigia, kad prie vidutinio amžiaus artėjanti karta – tai žmonės, užaugę be seksualinių draudimų. Jie gimė po seksualinės revoliucijos, „dulkinosi” mokydamiesi universitete, o gyvenimo draugą dažniausiai rinkosi po kelių rimtų romanų. Jiems įskiepytas tikėjimas, kad mes galime ir turime kalbėti apie savo troškimus, kad meilė ir santuoka reiškia, jog partneriai dalijasi viskuo, taip klodami viso gyvenimo artumo pamatus. Kas pradėjo keistis?
„Socialinės ir ekonominės permainos per kelis amžius atvedė prie to, ką turime dabar, – sakė E.Perel. – Anksčiau santuokos funkcijos buvo labai paprastos. Jos tikslas buvo pratęsti giminę, tai tebuvo ekonominė sutartis ir respektabilumas. Jeigu atsirasdavo dar ir meilė, tai buvo puiku. O dabar pažvelkime į ilgą sąrašą, ko iš santuokos trokštame šiandien: artima draugystė, ekonominė ir emocinė parama, romantika, meilė, šeima.
Nuo šeštojo dešimtmečio pradžios viso to pradėjome norėti iš vieno žmogaus. Miestuose gyvenimas vis labiau izoliuotas, nors svarbiausia socialinė ląstelė yra pora ir jos artimiausi giminės. Iš vyro ar žmonos laukiame to, ką anksčiau mums duodavo visas kaimas, bendruomenė ar giminė. Po viso to dar ir norime erotinių santykių su šiuo žmogumi. Tai labai dideli reikalavimai, ypač jeigu atsižvelgsime į mūsų gyvenimo trukmę. Visus tuos dalykus norime turėti labai ilgai.”
Kaltinti – tik save
Daugelis porų skundžiasi, kad, gimus vaikams, iš jų gyvenimo išnyko seksas. Tačiau E.Perel sako, kad kaltinti reikia tik save. Sutuoktiniai profesionalai vaikus dažniausiai gimdo būdami gerokai per trisdešimt ir beviltiškai stengiasi tapti idealiais tėvais.
„Supertėvystės kultūra nulėmė, kad dabar poros nebebrėžia ribos tarp savo šeimyninio gyvenimo ir kitų gyvenimo sričių. Joms nejauku uždaryti miegamojo duris. Daugelis netgi jaučia kaltę, eidami vakarieniauti be vaikų. Tiesa ta, kad vienas geriausių dalykų, kuriuos galite padaryti savo vaikui, – sureguliuoti santykius su jo tėvu (motina).”
E.Perel teigia, kad sutuoktiniams reikia kitokio gyvenimo, kuris atsietas nuo namų ir vaikų. Ne visada lengva sukurti santykių „erotinę atmosferą”. Ypač moterys turėtų išmokti ką nors daryti sau. „Nueikite į teatrą, kiną, – reikalauja E.Perel. – Vyrai ir partneriai taip pat gali būti įtraukti į šią autonomiją. Kada paskutinį kartą susitikote su vyru tam, kad papietautumėte? Tokie dalykai sukuria naują atmosferą. Jūs turite kartu daryti tai, kas nesusiję su namų gyvenimu. Bet tai nereiškia, kad privalote kartu eiti į viešbutį – arba bent jau ne vien tai.”
E.Perel tampa nebe tokia atvira, kai kalba pakrypsta apie jos šeimyninį gyvenimą. Tačiau spinduliuoja išdidumą, kai prakalba apie savo vyrą gydytoją, su kuriuo santuokoje išgyveno 25 metus. „Mes dalijamės džiaugsmu ir skausmu”, – tai viskas, ką ji pasakė. Todėl galima spėti, kad E.Perel buduare viskas klostosi labai neblogai.
