Nedaugelis miestiečių žino, kad pupalaiškio arbata gali nuraminti po sunkios darbo dienos, o kuklus šalpusnis – sukelti vėžį. Todėl gydytis vaistažolėmis reikia atsargiai.
Būtina pasitarti su gydytoju
Žolelių arbatos ir užpilų receptai gali atrodyti kaip romantiškas senelių palikimas. Tuo labiau kai gydytojai dažnai į liaudies išmintį numoja ranka ir siūlo cheminius vaistus. Tačiau Vilniaus universiteto Onkologijos instituto fitoterapeutas Juozas Ruolia primena, kad mūsų šalyje yra beveik 200 augalų, kurie gali padėti beveik nuo visų įmanomų negalavimų. Tiesa, juos, kaip ir vaistus, reikia rinktis labai atsargiai ir tik pasitarus su medikais.
„Jei neturite laiko susitikti su gydytoju, pasikalbėkite bent su vaistininku. Jie apie žoleles dažnai žino netgi daugiau. Tik jokiu būdu nesivadovaukite draugų patarimais. Tai, kas tinka vienam žmogui, gali būti kenksminga kitam”, – perspėjo gydytojas. Yra vos kelios vaistažolės, kurias galima vartoti savo nuožiūra, nes jų perdozuoti beveik neįmanoma. Jis pridūrė, kad pakenkti gali ir šiuo metu pamėgtos kviečių želmenų sultys. Jose gausu augimą skatinančių medžiagų, kurios gali suaktyvinti vėžines ląsteles. Todėl per dieną jų reikėtų išgerti vos porą gurkšnių. Arba keisti tonizuojančia raudonėlio arbata, imunitetą stiprinančia kemero žole.
Mieste rinkti negalima
Vasaros pradžia yra pats intensyviausias augalų žydėjimo metas. Todėl dabar itin palankus laikas rinkti vaistažoles, ypač pelynus, ramunėles ar dilgėlių lapus. Tiesa, jų ieškoti reikėtų bent dvidešimt kilometrų už miesto.
„Penki kilometrai yra griežtai draudžiama zona, iki dvidešimties – nerekomenduojama. Todėl žolelių negalima rinkti mieste ar priemiesčio soduose, kur oras ir vanduo užterštas”, – paaiškino J.Ruolia. Jam teko bendrauti su pacientais, kurie susirgę traukė pečiais ir tvirtino, kad gyvena itin sveikai. Vėliau paaiškėjo, kad jie vartojo žoleles, surinktas prie chemikalais užterštų vandens telkinių.
Turguje vaistažoles parduodančiomis moteriškėmis taip pat nevertėtų aklai pasitikėti. „Jos dažnai augalus renka mieste, prie pat judraus kelio. O patiklūs miestiečiai jas mielai perka ir netgi verda arbatas mažiems vaikams”, – pasakojo gydytojas.
Vaistažoles rinkti reikėtų sausą, saulėtą dieną. Jų nerauti su šaknimis, o verčiau nukirpti. Surinktus augalus būtina tinkamai išdžiovinti. Geriausia – įsirengti specialų stovą. Kuo greičiau vaistažolės išdžiūsta, tuo daugiau naudingųjų medžiagų jose lieka. Tačiau persistengti nereikėtų.
„Miestiečiai itin mėgsta džiovinti orkaitėje. Tačiau tuomet augalai tiesiog sudega ir tampa beverčiai. Lieka tik labai kvapnus ir gražiai atrodantis šienas, tinkamas nebent gyvuliams”, – teigė gydytojas. Ne mažiau svarbu yra ir sudžiovintas žoleles tinkamai laikyti. Tam tinka tik popieriniai maišeliai.
„Nuolat tenka žmonių prašyti, kad vaistažolių nekištų į kojines, stiklainius ar plastikinius maišelius. Jei vaistažolės negali vėdintis, greitai suveša grybelis”, – sakė J.Ruolia.
Dilgėlių lapai – salotoms
Miškuose ar pievose galima rasti ne tik vaistų, bet ir maisto. Nusilpusį organizmą greitai pastiprins salotos iš dilgėlių lapų, kiaulpienių, ar garšvų. Šias žoles galima vartoti ir džiovintas.
„Dilgėlė yra tarsi vitaminų sandėlis, ji itin tinka, kai kraujyje trūksta hemoglobino”, – rekomendavo fitoterapeutas. Savijauta pagerės porą savaičių kasdien suvalgant po porą šaukštų bičių duonelės ir džiovintų dilgėlių miltelių. Jas džiovinant svarbu stebėti spalvą. Jei dilgėlių lapai pajuosta, jų vartoti nebegalima. Lapai turi likti tokios pačios tamsiai žalios spalvos, kaip ir švieži.
Tiesa, net ir sveikiausias iš žolių pagamintas salotas gali sugadinti blogai parinkti pagardai. Todėl gydytojas patarė vengti majonezo ir salotas gardinti alyvuogių aliejumi.
„Jei majonezas ne itin šviežias, jame susidaro daugybė nuodingų junginių. Tuomet labai nukenčia kepenys. Maži vaikai gali rimtai apsinuodyti”, – perspėjo J.Ruolia.
