Gudručio vaistinė

Svarbūs patarimai, leidžiantys pagerinti lėtinių žaizdų gydymą. Drėgnas žaizdų gydymas

Lėtinė žaizda, nepriklausomai nuo jos atsiradimo priežasties, yra labai sunki liga. Tokio tipo žaizdos gydymui būtinas ypatingas dėmesys, profesinis pasirengimas, medicinos ir slaugos žinios, specialūs gydymo būdai. Lėtinė žaizda dažniausiai yra paskutinė audinių sunykimo stadija. Yra labai daug lėto žaizdų gijimo priežasčių: sutrikusi arterinė arba veninė kraujotaka, lėtinės ligos, radiacinė žala, augliai ir t. t. Nereta priežastis – senyvas pacientų amžius. Tokio tipo žaizdų gydymo laikas gali trukti nuo šešių mėnesių iki šešerių metų [1]. Lėtinių žaizdų gydymas reikalauja labai didelių finansinių išteklių. Norint pagerinti situaciją, būtina ieškoti efektyvių gydymo būdų, kurie sumažintų išlaidas, užtikrintų greitesnį lėtinių žaizdų gijimo procesą ir pagerintų su šia problema susiduriančių pacientų savijautą. Yra keli svarbiausi šios problemos sprendimo aspektai.

Tikslus priežasties diagnozavimas. Lėtinės žaizdos gali būti efektyviai gydomos, tik kai yra aiškiai žinomos ir mediciniškai gydomos pagrindinės tokio tipo žaizdų priežastys. Tai gali būti tiek lėtinis veninis nepakankamumas, tiek cukrinis diabetas. Šių pavyzdžių gydymas kompresine terapija ir cukraus kiekio kraujyje normalizavimu yra tiesioginis kelias į efektyvų lėtinių žaizdų gydymą. Neretais atvejais pavienės opos sunkiai pasiduoda gydymui, nes nėra nustatyta tikroji jų atsiradimo priežastis. Panaši situacija susiklosto ir gydant pragulas. Dėl klaidingai nustatytos priežasties arba tik įtariant tikrąją priežastį, lėtinių žaizdų gydymas gali trukti neribotai ilgą laiką, eikvoti paciento finansinius išteklius, slopinti pozityvią išgijimo motyvaciją. Neretais atvejais dėl klaidingo požiūrio į lėtinių žaizdų gydymą atsiveria sunkiai išgydomos opos. Dauguma lėtinių žaizdų gali būti sėkmingai išgydytos, laiku ir tiksliai diagnozavus jų atsiradimo priežastis. Neadekvatus požiūris į ligos priežastį gali turėti labai neigiamų pasekmių, kurios lemia pacientų nenorą gydytis, pasidavimą, motyvacijos praradimą ir esminius fiziologinius pakitimus.

Pacientų įtraukimas į gydymo procesą nuo pat pradžių. Lėtinių žaizdų gydymas yra labai ilgas procesas, todėl būtina efektyvi ir bendra veikla kartu su pacientu. Tai vadinama savotišku paciento sutikimu dalyvauti gydymo procese. Kai pacientas arba jo artimieji nėra pakankamai informuoti apie ligos priežastis, gydymo procesą ir galimus padarinius, gydymo priemonės ir pozityvus paciento nuteikimas gali ir neduoti norimo rezultato. Dėl šių priežasčių būtina nuo pat gydymo pradžios pacientui suteikti išsamią informaciją ir jį įtraukti į gydymo procesą:

  • Paprastai ir suprantamai paaiškinti, kaip atrodys gydymo procesas ir kodėl jis turi būti atliekamas naudojant vienokią ar kitokią metodiką.
  • Po pirmojo žaizdos įvertinimo ir tvarsčių pakeitimo informuoti pacientą, kiek apytiksliai gali trukti visas gydymo procesas. Tokia taktika padeda pacientui suvokti gydymo proceso apimtis ir trukmę ir apsaugo nuo nekantraus noro pačiam imtis neprofesionalių ir kenksmingų priemonių tariamam gydymo proceso pagreitinimui.
  • Kaskart keičiant tvarsčius, pacientą informuoti apie gydymo pažangą arba nesėkmes. Tai sustiprina pasitikėjimo jausmą, užmezga pozityvų kontaktą tarp paciento ir jį gydančio (slaugančio) asmens. Jei leidžia paciento būklė, rekomenduojama nuolat palaikyti kontaktą su juo, pasiteirauti jo nuomonės dėl gydymo metodikos ir bendros eigos, įvertinti jo savijautą, atsižvelgti į nusiskundimus ir pageidavimus. Būtina įspėti pacientą, kad, pajutęs pasikeitimą, stiprėjančius skausmus arba nutirpimą artimoje žaizdos aplinkoje, jis nedelsiant informuotų jį gydančius asmenis.
  • Ypatingą dėmesį skirti pacientams su demenciniais susirgimais. Didėjantis nesugebėjimas teisingai įvertinti aplinkos veiksnius ir vidinius pojūčius gali būti labai rimta problema įvertinant lėtinių žaizdų gydymo procesą. Jei nėra padedančių ir reikiamą informaciją suteikiančių artimųjų, toks pacientas turėtų būti gydomas stacionariai.
  • Įvertinant arba apžiūrint žaizdą vengti tokių apibūdinimų kaip „Labai negražiai atrodo“ arba „Sklinda labai negeras kvapas“. Tokie neigiami įvertinimai silpnina paciento pasitikėjimo jausmą ir gali įžeisti arba įskaudinti pacientą.

 

Gydant lėtines žaizdas svarbios visos maistinės medžiagos!

Gydant ir prižiūrint geriatrinius pacientus, turinčius lėtinių žaizdų, nepakankama mityba yra vienas dažniausių veiksnių, stabdančių žaizdų gijimą. Norint pagerinti šią situaciją, dažnai užtenka pakeisti arba įtraukti tik vieną maistinę medžiagą. Geriausias būdas išvengti šios problemos – subalansuota mityba.

Proteinai – statybinė medžiaga ląstelėms

Be proteinų ir jų sudedamosios dalies aminorūgščių, ypač sulėtėja arba visai sustoja jungiamųjų ir granuliacinių audinių formavimasis. Aminorūgštys taip pat reikalingos enzimų, imunoglobinų, antikūnų ir t. t. gamybai. Proteinų stoka tiesiogiai daro įtaką visiems žaizdos gydymo ir gijimo procesams.

Kalorijos – energijos šaltinis

Žaizdų gijimui būtinas padidintas energijos kiekis. Jei paciento organizme energijos gamybai yra per mažas angliavandenių kiekis, prasideda glukoneogenezės procesas – organizmas aprūpinamas energija naudojant endogeninių raumenų baltymus. Dėl šios priežasties jau po trumpo lovos režimo (1–2 savaitės) susiduriama su smarkiu proteinų trūkumu ir raumenų masė pradeda mažėti iki 500 g per dieną.

Vitaminai ir mineralinės medžiagos – kontroliuojantys kofermentai

Net ir vieno kurio nors vitamino arba vienos kurios nors mineralinės medžiagos trūkumas gali daryti neigiamą įtaką žaizdos gydymui ir gijimui. Jei, pavyzdžiui, trūksta vitamino C, sutrikdoma kolageno sintezė. Geležies stoka organizme sukelia anemiją.

Išsamus žaizdų įvertinimas. Net ir labai patyrusiam specialistui kartais sunku teisingai įvertinti lėtinės žaizdos būklę ir remiantis asmenine patirtimi bei medicininiais kriterijais prognozuoti galimą gydymo įtaką, žaizdos vystymosi etapus ir galimas gydymo fazes. Be išsamaus pirminio žaizdos įvertinimo negali būti numatyta efektyvi lokali žaizdos gydymo metodika.

  • Atskiri žaizdos įvertinimo kriterijai, pvz., priežastis, lokalizacija, dydis, būklė.
  • Labai pravartus bendras paciento būklės įvertinimas. Profesionalus įvertinimas turi apimti bendrą fiziologinę paciento būklę, galimas komplikacijas dėl papildomų ligų, mitybos būklę, esamų skausmų pobūdį ir stiprumą, psichosocialinę būseną. Tokia taktika paremtas požiūris į susirgimą leidžia nustatyti veiksnius, kurie gali trukdyti gydymo procesui.

Nuolatinis veiksnių, trukdančių gydymo procesui, ieškojimas. Jei žaizda gyja labai vangiai, yra didelė tikimybė, kad tam įtakos turi įvairaus tipo veiksniai, trukdantys efektyviai gydyti lėtinę žaizdą. Neretais atvejais gijimą stabdantys veiksniai gali būti ir pradžioje neįvardytos susirgimo priežastys, (pvz., lėtinis veninis nepakankamumas), kurios neleidžia pasiekti norimo gydymo efekto. Lėtinės žaizdos gijimui gali trukdyti tiek vidiniai veiksniai, tokie kaip nekrozinės masės ir apnašos, tiek ir kiti veiksniai, tokie kaip širdies, plaučių ir sąnarių ligos, infekcijos, dehidratacija arba susilpnėjęs imunitetas. Nereikia pamiršti fakto, kad žaizdų gijimą silpnina ir nepageidaujamas vaistų poveikis. Gliukokortikoidai, raminamieji vaistai ir neuroleptikai, narkotinės medžiagos, alkoholis bei nikotinas neretai gali būti labai rimta ir tiesioginė priežastis, apsunkinti lėtinių žaizdų gijimą ir gydymą. Labai dažnas gijimą stabdantis veiksnys vyresniame amžiuje yra nevisavertė arba netinkama mityba. Kad ir kokie būtų gijimą stabdantys veiksniai, jie visi veda prie išeminių procesų. Deguonies ir būtinų medžiagų stoka daro neigiamą įtaką žaizdų gydymui. Norint tai nustatyti, būtina atidžiai apžiūrėti žaizdos plotą, jos kraštus ir artimiausią aplinką. Svarbūs požymiai:

  • savaites arba mėnesius nekintanti arba blogėjanti žaizdos būklė,
  • nepakankama epitelizacija, hipertrofiniai žaizdos kraštai, netinkama epitelio ląstelių migracija,
  • išblyškę žaizdos kraštai gali būti signalas, kad vangiai atsinaujina kraujo indai,
  • blogai besiformuojanti granuliacija ar granuliacijos nebuvimas,
  • žaizdos apnašos ir nekrozinės masės, kurios dažnais atvejais yra pakartotinos infekcijos priežastis. Dėl nevisavertės mitybos gali būti pasikeitęs albumino kiekis paciento organizme – tai irgi yra žaizdos gijimą trikdantis veiksnys,
  • per didelis fibrino apnašų kiekis yra nuoroda į fibrino persistenciją, esant sumažėjusiam fibrinolitiniam aktyvumui.

Žaizda turi būti prižiūrima neskausmingai ir nesukeliant neigiamų pasekmių. Labai dažna ir nepakankamai rimtai įvertinama problema gydant lėtines žaizdas yra žaizdų skausmai. Skausmai blogina gyvenimo kokybę, turi neigiamos įtakos pozityviai pacientų motyvacijai ir yra esminis rizikos veiksnys, bloginantis žaizdų gijimą. Žaizdų skausmai gali ne tik riboti pacientų mobilumą, bet ir bloginti jų socialinę izoliaciją bei būti depresinės nuotaikos priežastis. Lėtinių žaizdų skausmus mažina:

  • Drėgmės terapija naudojant Ringerio tirpalą (Seiler ir kiti, 2007).
  • Šalinant negyvybingus audinius, gydant didesnės apimties arba komplikuotas žaizdas, būtina pasirūpinti tinkamomis skausmo sumažinimo priemonėmis. Tai gali būti skausmą malšinantys vaistai, duodami maždaug prieš 30 min. iki procedūros pradžios arba vietinės anestezijos efektą sukuriantys specialūs kremai (pvz., EMLA).
  • Gydant lėtines žaizdas visada pažeidžiamos odos nervų struktūros, todėl būtinas švelnumas. Kiekvienas šiurkštus arba neapgalvotas prisilietimas gali sukelti pacientui skausmą. Dėl tos pačios priežasties reikia vengti ir kitų nepageidaujamų žaizdos dirgiklių, tokių kaip skersvėjis, žaizdų maigymas, badymas ir pan.
  • Norint išvengti skausmų ir žaizdos gijimą neigiamai veikiančių veiksnių, būtina naudoti tvarsčius, pasižyminčius netraumuojančiomis savybėmis. Tvarsčiai turi nelipti prie žaizdų, o jų keitimas nesukelti naujų pažeidimų.
  • Tvarsčius keisti kuo rečiau, kad pacientas patirtų kuo mažiau skausmų. Nedažnas tvarsčių keitimas taip pat padeda išvengti naujų žaizdos traumų. Pavyzdžiui, šiuolaikiniai tvarsčiai, tokie kaip TenderWet plus, gali būti laikomi ant žaizdų iki 72 val.
  • Keičiant tvarsčius būtina atkreipti ypatingą dėmesį į verbalinius ir neverbalinius paciento signalus (mimika, garsai), kuriais jis parodo skausmo buvimą arba nebuvimą. Šie signalai yra ypač svarbūs gydant demencinių sutrikimų turinčius pacientus. Tai leidžia susidaryti įspūdį apie skausmo pobūdį ir intensyvumą.

Ypatingas dėmesys higienai. Lėtinės žaizdos dažniausiai vargina pagyvenusio amžiaus žmones, kurie dažnai kenčia nuo daugybinių gretutinių ligų, susilpnėjusio imuniteto ir prastos bendros savijautos. Šios grupės pacientai išsiskiria padidėjusia infekcijos rizika. Tai ypač aktualu pacientams, kenčiantiems nuo diabetinių opų ir pragulų. Kiekvienas tvarsčių keitimas, ypač namų sąlygomis, turi būti atliekamas kuo steriliau. Tai galioja ir jau infekuotoms žaizdoms, nes būtent tinkamų ir nuolatinių higienos priemonių naudojimas padeda užkirsti kelią tolimesniam infekcijos plitimui ir sukuria palankias sąlygas efektyviam žaizdos gydymui:

  • Dauguma infekcijų plinta per rankų kontaktą, todėl keičiant tvarsčius būtina vengti tiesioginio kontakto su žaizda (angl. non-touch), t. y. neliesti žaizdos arba tvarsčio plikomis rankomis.
  • Teisingai atlikta rankų dezinfekcija yra viena svarbiausių priemonių, leidžiančių užkirsti kelią nepageidaujamai infekcijai. Viena didžiausių higienos klaidų – paviršutiniškai atlikta rankų dezinfekcija, kai dezinfekcijos priemonių veikimas neduoda norimo arba tinkamo efekto.
  • Sterilių pirštinių naudojimas keičiant tvarsčius arba atliekant medicininę žaizdos priežiūrą saugo ne tik pacientą, bet ir asmenį, kuris atlieka šias procedūras.
  • Nusiėmus pirštines vėl būtina dezinfekuoti rankas, nes neatmestina prielaida, kad pirštinės galėjo tapti nesandarios ir dėl to kilo infekcijos grėsmė.
  • Būtina įsidėmėti, kad prižiūrint žaizdą nereikėtų kalbėti. Burnos ertmėje gausu įvairių bakterijų, kurios kalbant gali patekti į atvirą žaizdą. Rekomenduojama naudoti nosies ir burnos apsaugas, pvz., OP kaukę, ypač tais atvejais, kai žaizdą prižiūri peršalęs asmuo.

 

Lėtines žaizdas geriausiai gydyti drėgnuoju būdu

Šiuolaikinė medicina pripažįsta drėgnąją lėtinių žaizdų terapiją kaip veiksmingą ir efektyvų būdą. Drėgnas visų žaizdų, gyjančių antriniu būdu, gydymas laikomas standartiniu metodu. Jis ypač pasiteisino gydant problemines lėtines žaizdas. Mokslinis drėgnosios terapijos pagrindas remiasi G. D. Winter (pirmoji publikacija leidinyje „Nature“, 1962) darbais. Mokslininkas įrodė, kad naudojant drėgną ir laidų tvarstį pasiekiamas maksimaliai efektyvus drėgnojo gydymo efektas (angl. moist wound healing) ir jis yra daug pažangesnis nei sausasis gydymas. Nuolatinė drėgnoji terapija užtikrina, kad greičiau sumažės žaizdos plotas ir susiformuos granuliacinis audinys. Drėgnoji terapija daro teigiamą įtaką visoms žaizdų gydymo fazėms:

  • Valymo fazėje drėgni žaizdų tvarsčiai išsiskiria efektyviu valančiu efektu, sukuria puikias sąlygas debridementui nepažeidžiant ląstelių. Drėgna žaizdos aplinka padeda išvengti imuniteto ląstelių inaktyvacijos (Seiler, 2007) [3].
  • Granuliacijos fazėje drėgni žaizdų tvarsčiai sukuria žaizdoje fiziologinį mikroklimatą, labai panašų į ląstelių kultūros terpę. Taip sudaromos palankios sąlygos ląstelių proliferacijai, o tai skatina granuliacinių audinių formavimąsi. Pasak Turner / Beatty ir kitų mokslininkų (1990) [4], nuolatinė drėgnoji terapija užtikrina, kad daug greičiau sumažės žaizdos plotas ir susiformuos didesnis kiekis granuliacinių audinių.
  • Epitelizacijos fazėje drėgni žaizdų tvarsčiai pagerina mitozės ir epitelio ląstelių migracijos sąlygas. Todėl galima tikėtis kur kas greitesnės epitelizacijos, išsiskiriančios palankiais kosmetiniais rezultatais.
  • Drėgnosios terapijos naudojimas leidžia sumažinti paciento patiriamus skausmus.
  • Hidroaktyvūs tvarsčiai, naudojami drėgmės terapijai, dažniausiai neprilimpa prie žaizdos. Šie tvarsčiai pasižymi atraumatinėmis savybėmis ir sudaro galimybes tvarsčių keitimui iš naujo nepažeidžiant žaizdos ir naujai susiformavusių audinių. Sukuriamos puikios sąlygos „žaizdos ramybei“, kuri yra svarbi gijimo procesui.

 

Indikacijos drėgnam žaizdų gydymui [2]

  • žaizdos, gyjančios antriniu būdu,
  • lėtinės žaizdos,
  • žaizdos, padengtos nekrozėmis,
  • žaizdos, padengtos fibrinu,
  • didelis plotas neuždengtas granuliaciniu audiniu.

 

Idealus tvarstis drėgnam žaizdų gydymui:

  • sugeba išlaikyti drėgną aplinką žaizdoje,
  • sugeria perteklinį eksudatą,
  • laidus deguoniui,
  • apsaugo nuo antrinės infekcijos, nepraleisdamas mikroorganizmų iš išorės,
  • užtikrina neskausmingą žaizdos perrišimą.

 

Parengta pagal: HARTMANN WundForum 3/2013 (p. 23–26)

 

1. Šaltinis: Bundesverband Medizintechnologie e.v (BVMed)

2. Šaltinis: Dr. med. Thomas Horn „Übersicht und Klassifikation lokaler Wundauflagen“.

3. Šaltinis: W. O. Seiler, HARTMANN WundForum 2/2007

4. Šaltinis: HARTMANN WundForum 3/2013

TAIP PAT SKAITYKITE