Žinodami, kad augalai turi gydomųjų savybių, vaistažolių arbatėles geriame ne tik profilaktikos sumetimais, bet ir gydydamiesi nuo konkrečių ligų. Ar galima ligą nugalėti žolelėmis bei apie nenugalimą pomėgį jas rinkti, kalbamės su žolininke Vanda Lukošaitiene.
Pirmoji žolelė – mamytės parodyta
„Buvo sunkūs pokario laikai, visko trūko, tad mums vos tik susirgus mama suskubdavo arbatėles virti. Augome didelė šeima, o aš joje – pati vyriausia, visus darbelius nudirbti mamai padėdavau ir žoleles rinkti eidavome kartu. Parodo mamytė žolelę, įsimenu ir kitąkart jau žinau, kokia ir nuo ko bus naudinga. Matyt, turėjau tam pašaukimą, paveldėtą iš savo mamytės, – pasakoja ponia Vanda. – Tuo metu žmonės kavos negėrė, nes jos nė nebuvo. Vaišindavo moterėlės viena kitą arbatėle, o jeigu ta arbatėlė iš pirmųjų sodo žiedų – vyšnių, obelų bei kitokių vaismedžių, tai kad ir bekvapė, tačiau tarsi pasaldinta būtų, nors cukriuko joje nedėta nė žiupsnelio, nes jo tais laikais retas kuris turėjo. Beje, pirmųjų žiedų arbatėlė labai tinka galvos bei sprando skausmams gydyti. Taip gyvenome ir buvome laimingi.”
Ponia Vanda sako, jog ir vėliau, paaugus, tėvų namus palikus, stiprus potraukis žolelėms išlikęs. Kur eitų ar važiuotų, akys pačios vis pievon krypsta, pažįstamų žolelių ieško. Tuomet, anot ponios Vandos, smagu širdy ir nuotaika visai dienai kitokia. Vis skubanti į pagirį ar prie upės, kur žolelės visokios auga, nesvarbu, jog rankos ir kojos suskirdusios, nes oras dažniau lietingas nei saulėtas pasitaiko. Ne kartą teko erkių iš pievos namo parsinešti ir net Laimo liga buvo susirgusi, tačiau tai neatėmė iš ponios Vandos šio širdžiai malonaus pomėgio.
Be draugų neapsieina
Ponia Vanda sako, jog mieste vaikštinėti jai visiškai neįdomu. Smagiausia – gamtoje, tuomet visi negalavimai dingsta, lyg jų nė nebūtų buvę. Ir galvos nebeskauda. Anot ponios Vandos, sopa ją tuomet, kai nėra su kuo į mišką važiuoti arba kai be perstojo pliaupia lietus. Nesuspėsi laiku – peraugs žolelės ir nebebus tinkamos naudoti. Vykti į gamtą žolininkė dažnai pasiūlo ir širdininkų klubo draugams, o kol jie šnekučiuojasi susėdę, žiūrėk, ponios Vandos jau ir nebėra. „Va, jau parein mūsų laukinukė žolėm nešina”, – smagiai juokiasi draugai.
Ponia Vanda sako, jog jie galbūt truputį ir papyksta, nes mašinon nori nenori žolelių pabyra, nors, anot pašnekovės, visus rastus žolynėlius ji labai gražiai maišelin sukiša. „Aš draugus raginu ir eiti mėlynių ar bruknių uogienojų pasiskinti. Mėlynių lapelių arbatėlė labai tinka cukraligei gydyti. Miško žolelės nėra labai kvapnios, o iš jų mišinio paruošta arbata yra aitresnė negu iš pievoje skintų žolynėlių, – sako ponia Vanda. – Ruošdama mišinį be draugų neapsieičiau, nes pati sodo neturiu, o kad arbatėlė aromatingesnė būtų, reikia įdėti keletą lapelių šaltmėtės. Draugai, žinodami mano silpnybę, savo soduose užaugina šių aromatingųjų augalų ir atneša man.
Paruoštus mišinių maišiukus išdalinu širdininkų klubo senučiukėms, toms, kurios pačios dėl ligų ar per didelės metų naštos nebegali vaistažolių prisirinkti. Be to, mieste jų ir neprisirinksi – iš tokių vaistažolių paruoštos arbatėlės daugiau bėdos nei naudos duotų. Klube turime labai gražią tradiciją šaltais žiemos vakarais ketvirtadieniais karštos arbatėlės susibėgę atsigerti.
Paruošiu didelį termosą vaistažolių mišinio arbatos, paskaninu svarainių sultimis – ir sveika, ir skanu! Dabar pats šaltalankių metas. Prieš kelerius metus atradau nuostabų šaltalankių pasaulį prie Gudelių ežero. Šaltalankiuose yra ištisas lobynas vitaminų, kurie ypač naudingi mūsų odai, akims, visam kūnui. Labai vertinu šio stebuklingo augalo sultis, nes jų dėka išsigydžiau savo spuoguotą veidą. Kai prisimenu, išgeriu porą šaukštų šaltalankių uogų sulčių arba jomis arbatėlę pasigardinu”.
Visi receptai pačios išbandyti
„Turiu krūvą knygų, – mosteli ranka į knygomis nukrautas lentynas ponia Vanda, – tad vos tik laisvesnę minutę pagaunu, skaitau apie vaistažoles. Pati sergu krūtinės angina, priepuoliai nesiliaudavo kartojęsi, tad teko daug tablečių išgerti, ligoninėje dažnai gulėti. Pats geriausias vaistas ankstesniais laikais buvo analginas – nuo visokių ligų juo žmonės gydėsi, tas tabletes gėriau ir aš. Išgėrus tam kartui lyg ir geriau pasidarydavo, bet paskui tik dar labiau jausdavausi organizmą nualinusi.
Pradėjau gydytis žolelėmis. Knygose pasiskaičiau, kokia prie kokios tinka, pasidariau žolelių mišinį ir nuolatos jį gėriau. Žinoma, ligos neišsigydžiau, tačiau gerdama vaistažolių arbatėles jaučiuosi daug geriau, nebevargina nei priepuoliai, nei dusulys. Vaistingųjų augalų dėka, ypač takažolės, kuri ypač gerai skatina prakaitavimą, mano inkstuose buvę akmenys pasišalino be jokių operacijų, ir jau kelerius metus inkstų skausmai manęs nebevargina.”
Žolininkė sako, jog norint, kad žolelių poveikis žmogaus organizmui būtų kuo geresnis, svarbu žinoti, kada kokias reikia rinkti. Prieš patį žydėjimą surinktos žolelės yra pačios kvapniausios, be to, tuomet jose būna daugiausia veikliųjų medžiagų.
Rudenį, t. y. augalų vegetaciniam laikotarpiui pasibaigus, naudingiausia rinkti augalų šaknis ir darytis antpilus. Nepamirškite pasižiūrėti, koks mėnulis danguj kabo, nes antpilai daromi delčią.” Ponia Vanda sako, jog antpilų ji turinti pačių įvairiausių. Pats pirmasis pačios darytas antpilas, dar mamytės parodytas, skirtas sąnarių skausmui gydyti. Jį, anot ponios Vandos, gali pasidaryti kiekvienas, tereikia netingėti paieškoti, kur auga „riebios” kiaulpienės, iškasti jų šaknis, parsinešus namo švariai nuplauti, padžiovinti keletą dienų, supjausčius į kelias dalis sudėti stiklainin ir užpilti amoniaku. Taip paruoštas antpilas nebus nei malonios išvaizdos, nei aromatingas, tačiau vakare, prieš einant miegoti, ištrynę skaudamus sąnarius bei šiltai juos aprišę, rytą atsikelsite sveikut sveikutėliai. Procedūrą teks pakartoti po poros savaičių, kai vėl pajusite maudžiantį skausmą sąnariuose.
Skrandžio skausmus ponia Vanda pataria gydytis ajerų šaknų milteliais. Ajerų, anot žolininkės, smarkiai sumažėję, nes neseniai buvo mada ant jų duoną kepti. Jei tik pavyks rasti ajero šaknelę, švariai nuplaukite ją, išdžiovinkite ir sumalkite. Skrandžio skausmui numalšinti užteks vieno arbatinio šauktelio sausų ajerų miltelių. Šį rudenį ypač gausu šermukšnių. Žolininkė mena, jog vaikystėje jų keletą kibirų priskindavo, mat mama kepenis šermukšnio uogomis gydėsi. Tačiau, anot ponios Vandos, žiemą visai pakanka 3-4 nedidelių stiklainėlių sutrintų šermukšnių.
Paliktos Dievo valiai – tinkamiausios
Ponia Vanda sako, jog tinginiauti nėra kada – gamtoje tokia gausybė dovanai žmogui duodamų taip reikalingų vaistų, tereikia mokėti išsirinkti, kokie augalai mums yra tinkamiausi. Dauguma žolelių reikia suspėti surinkti iki šv. Jono.
„Vasarą mano kambarėlis būna klote nuklotas įvairiausiais lapeliais, žiedeliais, pumpurėliais, o po namus pasklinda labai geras jų aromatas, – pasakoja žolininkė. – Privargstu, kol surinktas žoleles išdžiovinu, paruošiu. Džiūdamos vaistažolės keičiasi, o kad išlaikytų savo spalvą ir neįsiveistų mikroorganizmų, itin svarbu jas saugoti nuo drėgmės. Norint sulaukti gerų gydymo rezultatų, paruoštas vaistažoles reikia tinkamai laikyti. Blogai laikomos jos pamažu praranda biologiškai aktyvias medžiagas ir netenka vertės.” Visas surinktas bei paruoštas žoleles ponia Vanda sunaudoja iki pavasario. Tą patį padaryti pataria ir tiems, kurie jas išdovanoja – draugams, kaimynėms, savo vaikams. Mamos dovanotas žoleles ypač vertina ponios Vandos dukros, nes jos nuo mažens matydavo, kiek daug triūso tenka įdėti, kol žolelės pavirsta sveikatą gerinančiu mišiniu.
Žolininkė džiaugiasi, kad jos žolelėms neabejingos ir dukterų draugės. „Pavaišink mamytės arbata”, – vis prašo užbėgusios. Anot žolininkės, reikia kuo daugiau arbatėlių gerti, tuomet mažiau cheminių vaistų teks naudoti, o mes patys rečiau dejuosime kaskart vis prastėjančia sveikata.
