Gyvūnai vis labiau pripažįstami visaverčiais gydomojo proceso dalyviais. Jų bežodė užuojauta, prisirišimas ir bendravimas gali padėti pasveikti.
Apie gyvūnus dažniausiai galvojama tik kaip apie padėjėjus, o ne gydytojus. Klasikinis pavyzdys: šuo – aklojo vedlys. Tačiau vis dažniau gyvūnams priskiriamas kitas vaidmuo – terapeuto.
Pavyzdžiui, smegenų pažeidimus patyrusių ligonių reabilitacijos programose gana sėkmingai buvo pradėtas naudoti jojimas žirgu (žinomas kaip hipoterapija). Kadangi žirgo ėjimo ritmas labai gerai dera su žmogaus, hipoterapija padeda smegenims atkurti judesio vykdymo funkcijas, prarastas po sunkaus smegenų sužalojimo.
Gyvūnai gydo ir psichikos sutrikimus: depresijos kankinami ligoniai dažniausiai būna sutrikę, užsidarę. Tačiau pabendravę su gyvūnais jie pamažu atsiveria. Vienas vyras, kuriam buvo diagnozuotas potrauminis stresas, metų metus nebylus ir nejudantis išbuvo embriono poza, ir tik vilkšunis sugebėjo pasiekti kontaktą žvilgsniu ir akių judesiais.
Panašaus rezultato pasiekė ir triušis, atneštas vienam prievartą patyrusiam vaikui: pirmuosius žodžius jis ištarė būtent gyvūnėliui.
Jeigu manote, kad tai tik retos išimtys, tuomet nepakankamai gerai vertinate gyvūnus. Jie sugeba atnaujinti pojūčius arba padeda jiems atsirasti. Gyvūnai yra kartu ir mokytojai, ir gydytojai.
